Perskaityta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ privertė giliai susimąstyti. Juo labiau, kad ne vieną kartą joje minimas ir Ukmergės vardas bei mūsų kraštiečio J. Krikštaponio, kuriam Ukmergėje pastatytas paminklas, pavardė.

Knygoje autorė parašė kai kam labai nepatogią tiesą apie gėdingus vokiškųjų nacių okupacijos metus, kai Lietuvos aktyvistų fronto nariai, vokiečių valdžiai pavaldūs savisaugos policijos daliniai ir savanoriai, užsirišę baltus raiščius, vokiečių vadovaujami žudė Lietuvos piliečius žydus.

Tam tikslui vokiečių okupantai paskyrė specialų SS kilnojamąjį dalinį „Einsatzkommando“. R. Vanagaitė aprašo daugybę šių baisių žudynių epizodų, nurodydama vietą, laiką, aukų skaičių ir egzekucijų vykdytojus.

Visuomenę papiktino vėlesnis R. Vanagaitės interviu Rusijos žiniasklaidai apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Patikėjusi KGB tardytojų protokolais, autorė apšmeižė šį garsų partizaną.

Pasipylus autorę smerkiantiems komentarams, vėliau dėl to viešai atsiprašė…

Apie žydų žudynes Lietuvoje anksčiau vengta kalbėti. Matyti yra suinteresuotų asmenų, kad ta gėdinga mūsų istorijos dėmė būtų pamiršta. Peršasi mintis, kad reakcija už pasisakymus apie A. Ramanauską-Vanagą, kartu yra ir už knygą „Mūsiškiai“.

**
Kodėl dauguma žydų gyvena išsibarstę po visą pasaulį tarp kitų tautų? Iš istorijos žinome, kad pirmame mūsų eros šimtmetyje žydai sukilo prieš okupantus romėnus. Sukilimas buvo numalšintas, Jeruzalės šventykla sugriauta, žydai iš tėvynės ištremti. Jie tapo tauta be tėvynės. Pradžioje apsigyveno Rytuose tarp arabų, vėliau šiaurės Afrikoje ir per Pirėnų pusiasalį atkeliavo į Europą.

Neturėdama savo valstybės tauta privalėjo išgyventi „ant kampo“. Gyvendami tarp kitų tautų žydai neretai pasirodydavo darbštesni, sumanesni ir dėl to susilaukdavo pavydo. Laikas nuo laiko būdavo sukuriama „pasaulio žydijos sąmokslo teorija užvaldyti pasaulį“, tartum nedidelė tauta būtų pajėgi tai padaryti.

Įvairiose šalyse žydus savaip ujo, ribojo gyvenamąją vietą getuose. Carinėje Rusijoje, kuriai priklausė aneksuota Lietuva, žydams buvo draudžiama įsigyti žemės, todėl jie gyveno miestuose ir vertėsi kaip išmanydami: malė, kepė, siuvo, prekiavo, skolino pinigus. Niekas netrukdė šito daryti ir lietuviams, bet, matyt, pritrūko sugebėjimo.

Primetama žydams kaltė, neva jie išnaudojo lietuvius už didelius procentus skolindami pinigus. Bet juk pinigų skolinimasis buvo paslauga, kurios kaina, palūkanos, priklausė nuo paklausos.
Prieškario Lietuvoje žydams nebuvo leidžiama užimti tam tikrų valstybinių pareigų ir pirkti žemės, bet jie sugebėdavo verslauti savo namų valdos sklypeliuose.

Tai jie pirmieji Kėdainiuose pradėjo agurkų ir pomidorų verslus – pasinaudodami tuo, kad pro Kėdainius riedėjo traukiniai iki Peterburgo, užaugintas daržoves vežė ten parduoti.

Gal dėlto – kad išgyventų – buvo susitelkę tarpusavyje, išlaikė savo tikėjimą, papročius, laikėsi Dievo įsakymų, nesistengė niekam daryti bloga.. Žydų jaunimas veržėsi į mokslą. Tarpukario Lietuvoje Vytauto Didžiojo universitete vienu laiku net 30 proc. studentų buvo žydai. Iš visų 800 Nobelio premijos laureatų, apie 12 proc. sudaro žydai, kai tuo tarpu tarp visų pasaulio gyventojų žydai tesudaro apie 0,3 proc.

6 Nobelio premijos laureatai žydai yra gimę LDK žemėse (litvakai), iš jų du gimę Lietuvoje – Ukmergės apskrityje Želvoje gimęs Aronas Klugas ir iš Utenos kilęs pasaulinio garso kardiologas Bernardas Lounas. Įvairių specialybių žydų tautybės mokslininkai, tapytojai, skulptoriai, aktoriai, muzikai, atlikėjai, kino veikėjai, fizikai, šachmatininkai, verslininkai ryškiai dominuoja tarp kitų tautybių atstovų.

Reikėtų paminėti ir tokius mokslo korifėjus kaip Izaokas Niutonas ir Albertas Enšteinas. Žydų tautos įnašas į pasaulio kultūrą ir civilizaciją be abejo ryškus. Nežiūrint į tai, pasaulyje vis dar egzistuja toks reiškinys, kaip antisemitizmas.

Lietuvoje žydai, kaip ir kitos tautinės mažumos, gyveno nuo Vytauto Didžiojo laikų. Vertėsi amatais, tarnavo kariuomenėje, naudojosi visomis piliečių teisėmis, mokėsi, dirbo.

**
Tarpukario Lietuvoje žydų gyveno apie 200 tūkst. Kiekviename mieste jie sudarė 30 – 50 proc. vietinių gyventojų.

Žydų savanoriai dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Nemažai jų gavo valstybinius apdovanojimus. Tarpukario Lietuvoje veikė net žydų savanorių draugija, kurios narius vėliau sovietai persekiojo, nemažai jų ištrėmė į Sibirą.

19-o amžiaus pabaigoje Ukmergėje gyveno 7287 žydai (53,87 proc. nuo visų miesto gyventojų). Dabar šalyje likę vos keli tūkstančiai, o Ukmergėje gyvena tik keliolika žydų.

Dalis ukmergiškių šiandien gyvena buvusiuose žydų namuose. Kur jie, buvę tų namų gyventojai? Tik nedidelė dalis išgyvenusiųjų holokaustą sovietiniais laikais sugebėjo ištrūkti į Izraelį. O tūkstančių kauleliai guli po žeme Pivonijos šile ir kitose Lietuvos vietose.

Kai kas sakys, kad dalis žydų sovietmečiu dirbo represinėse struktūrose, ypač KGB, prisimins Petrą Raslaną, Nachmaną Dušanskį, dar kelis kėgėbistus. Bet kiek ir lietuvių dirbo KGB, tardė, kankino ir vežė į Sibirą savo tautiečius. Išdavikų, kolaborantų visais laikais kiekvienoje tautoje buvo, yra ir bus… Tačiau apie saviškius mes linkę nutylėti.

Kaip nesinori kelti viešumon tą juodą mūsų tautos istorijos laikotarpį, tačiau nepavyks ištrinti iš atminties žmogaus pripėduotų įvykių arba pakeisti istorijos. Prezidento A. Brazausko atsiprašymas kadais Izraelyje neišpirko mūsų tautos kaltės. Kaip atsiprašymo simbolį turėtume pastatyti didelį paminklą visiems Lietuvoje sušaudytiems žydams, kad ateinančios kartos matytų ir žinotų ir kad tai daugiau niekuomet nepasikartotų.

Kad antrą kartą „mūsiškiai“ nepadarytų to, ką padarė, turime žinoti apie tuos įvykius. Deja, gyvų liudininkų, kurie apie tai papasakotų liko mažai…

***
Apie žydų šaudymą vaikystėje ne kartą girdėjau kalbant tėvų namuose. Tuomet tas baisus blogis mano vaikiškai galvelei buvo sunkiai suprantamas. Tuo labiau, kad tai vyko kažkur toli nuo mūsų, o mūsų – Viliukų kaime negyveno nei žydai nei žydšaudžiai.

Perskaičius knygą „Mūsiškiai“, bei kitas knygas šia tema, suprantama, netapau šio klausimo žinovu, tačiau iškilo svarbiausias klausimas: – kodėl dalis lietuvių per holokaustą šaudė savo piliečius – vyrus, moteris ir vaikus, o kai kurios kitos tautos juos išgelbėjo. Pavyzdžiui Olandiją savo šalies žydus išvežė į Skandinaviją ir taip išsaugojo 90 proc. savo piliečių.

Kodėl Lietuvos nedraugai kartais lietuvius pavadina žydšaudžių tauta? Net žydai lietuvių tautos taip nevadina. Laikui bėgant vis sunkiau pasakyti kiek galėjo būti Lietuvoje žydšaudžių, gal keli tūkstančiai. Apytikriai – tūkstančiui gyventojų – vienas žydšaudys… Garsus sionistų lyderis Vladimiras Žabotinskis yra pasakęs: „Leiskite visoms tautoms turėti savo niekšų“. Ar būtų žydai žudomi Lietuvoje, jeigu gretimi nusikalstami režimai nebūtų sukėlę karo, jeigu Lietuva nebūtų okupuota niekšingojo nacių Trečiojo Reicho? Nebūtų!

Eilutė po eilutės skaitydamas protu sunkiai suvokiamus faktus apie žudikų veiksmus prieš nekaltus Lietuvos piliečius, knygoje „Mūsiškiai“ randu teiginį ir apie mūsų kraštietį Juozą Krikštaponį. Ukmergėje šalia Vytauto gatvės jam pastatytas paminklas ir aikštė pavadinta jo vardu.

Atvirai pasakius, lig šiol nelabai gilinausi už ką šis partizanas buvo taip pagerbtas. Tačiau mane labai suintrigavo įrašas knygoje: „2002 m. Lietuvos prezidento dekretu Juozui Krikštaponiui suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2014 m. pripažino Juozą Krikštaponį karo nusikaltėliu“. Čia tai bent. Vadinasi karo nusikaltėliui mes pastatėme paminklą?

Tą pačią dieną parašiau tokį paklausimą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC): „R. Vanagaitės knygoje „Mūsiškiai“ 209-210 psl. psl. yra teiginys: „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2014 m. pripažino pripažino Juozą Krikštaponį karo nusikaltėliu“. Prašau atsakyti, ar šis teiginys teisingas.“

Kurį laiką buvo tyla. Tuomet parašiau pakartotinai, klausdamas ar taip sudėtinga patvirtinti, ar paneigti minėtoje knygoje parašytą teiginį? Atsakymas atėjo tuojau pat. Keturiuose mašinraščio puslapiuose, pasirašytuose LGGRTC vyriausio specialisto dr. Alfredo Rukšėno, išdėstyta visa Juozo Krikštaponio gyvenimo istorija.

Dar labiau suglumino LGGRTC generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės atskiras prierašas, kuriame rašoma, kad LGGRTC yra du kartus kreipusis į Rezistentų teisių komisiją ir į generalinę prokuratūrą, dėl karo savanorio statuso Juozui Krištaponiui anuliavimo, tačiau be rezultatų.

***
Mūsų kraštietis iš Užulėnio, Antano Smetonos sesers sūnus, mokėsi iš pradžių Užugirio pradžios mokykloje, Raguvos progimnazijoje, vėliau Marijampolės gimnazijoje. Baigė karo mokyklą, jam suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. Toliau – pirmas paskyrimas antro pėstininkų pulko jaunesniuoju karininku. 1936 m. pakeliamas į leitenantus, 1938 m. perkeliamas į karo miokyklą, paskiriamas būrio vadu.

1940 m. spalį (pirmą kartą sovietams okupavus Lietuvą) paskirtas Raudonosios armijos 29-jo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos fizinio lavinimo instruktoriumi. Iškart kyla klausimas, kaip Lietuvos karininkas, davęs priesaiką Tėvynei, staiga tampa okupantų instruktoriumi? Vadinasi – tampa išdaviku?

1941 m. birželį prasidėjo karas ir vienus okupantus pakeitė kiti. J. Krikštaponis 1941m. rugpjūčio 1 d. priimamas į Kauno komendantūros Tautinio darbo apsaugos batalioną 2-sios kuopos vadu, o rugpjūčio 25 d. perkeliamas į majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamą pagalbinės policijos batalioną 2-osios kuopos vadu. Taigi, tampa naujų okupantų koloborantu.

Kas tas majoras A. Impulevičius? Tai profesionalių žudikų bataliono vadas. Vaikas būdamas dažnai girdėjau tėvų pokalbius apie A.Impulevičių, kaip apie baisų blogį, tačiau mano vaikiškai galvelei buvo sunku suprasti, ką bloga darė tas negeras dėdė.

1941 m. spalio 6 d. 2-asis batalionas, kartu ir kuopos vadas J. Krikštaponis gauna įsakymą vykti į Baltarusiją. Rezistencijos centras rašo: „Atlikti istoriniai tyrimai rodo, kad Baltarusijoje vokiečių okupacinė vadovybė panaudojo batalioną žydų, karo belaisvių, civilinių gyventojų persekiojimui ir naikinimui vykdyti“.

Batalionas likvidavo Rudensko miestelyje veikusį žydų getą. Buvo sušaudyti 188 žydų tautybės asmenys. Vikipedijoje šie duomenys dar siaubingesni: „1941 m. rudenį Baltarusijoje 2-asis batalionas kartu su vokiečiais sušaudė 46 tūkst. žmonių, daugiausiai beginklių žydų“.

Jau daug vėliau, kai buvusiems leitenanto J. Krikštapnio kuopos kariams reikėjo prieš prokurorus atsiskaityti už savo juodus darbus, jie pasakojo, kaip kuopos vadas davinėjo nurodymus šaudyti žydus. Kai kuriems žydšaudžiams nuo patiriamo kraupaus reginio darydavosi bloga ir imdavo drebėti rankos, tuomet vadas leisdavo pasitraukti ir stebėti egzekuciją iš šono.

Batalionas taip pat dalyvavo karo belaisvių naikinimo operacijoje. Ar dar reikia kokių įrodymų? Gal reikia galvoti, kad tuo metu, kai bataliono kariai vado įsakymu šaudė pasmerktuosius, pastarasis meldėsi už kankinių sielas?

1942 m. pirmoje pusėje J. Krikštaponio tarnyba batalione dėl nežinomų priežasčių baigiasi, o jau 1943 m. leitenantas J. Krikštaponis tampa Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.Tai slapta lietuvių tautinė, politinė ir karinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. Dėl suprantamų priežasčių su vokiečiais tuoj pat kariauti jie nesirengė, laukė tinkamo momento.

Traukiantis vokiečiams, 1944 m. liepą LLA paskelbia karinę padėtį. Visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, turėjo burtis į rinktines, išsidėsčiusias miškuose.

1944 m. rugpjūtį J. Krikštaponis paskiriamas 2-ojo LLA rajono (Taujėnų, iš dalies Deltuvos valsčių) vadu. gruodžio mėn. iš 1-ojo ir 2-ojo LLA rajonų, įkūrus Vyčio apygardą, paskiriamas apygardos vadu.

J .Krikštaponis žuvo Užulėnio miške 1945 m. sausio 12 d. mūšyje su NKVD kariuomene. Laidojimo vieta nežinoma. Kaip rodo datos, apygardos vadu J. Krikštaponis išbuvo vos mėnesį.

***

Grįžkime prie apdovanojimų J. Krikštaponiui (po mirties).

1997 m. jam pripažintas kario savanorio statusas, 2002 m. LR Prezidento dekretu suteikiamas pulkininko laipsnis. Ukmergiškiai tuo metu suskubo pastatyti paminklą, ant kurio parašyta: „Lietuvos partizanų Vyties apygardos vadas kap. Juozas Krikštaponis, žuvęs 1945 m.“.

Tačiau LGGRTC dokumente ir biografijos aprašyme nėra teiginio, kad J. Krikštaponiui būtų suteiktas kapitono laipsnis. Už kokius nuopelnus J.Krikštaponis taip pagerbtas? Ar už tai, kad dalyvavo žydų ir karo belaisvių šaudyme, ar, kad mėnesį pabuvojo apygardos partizanų vadu, ar, kad buvo prezidento A. Smetonos giminaitis? Ar už visus tuos „nuopelnus“ kartu sudėjus?

J. Krikštaponio patriotizmas dalyvaujant trumpalaikėje rezistencinėje kovoje prieš sovietinius okupantas nesuderinamas su koloboranto, karinio nusikaltėlio statusu. Šalies piliečiai niekuomet negerbs tokios valstybės ir valdžios, kuri stato paminklus žudikams. Jeigu padaryta klaida, tai laikas ją ištaisyti. Deja, į Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį atėjome su didele dėme rajono vėliavoje.

Ne man vienam galvoje kirba mintis apie J Krikštaponį. Jau anksčiau asociacija „Lietuva be nacizmo“ rajono savivaldybės reikalavo paminklą nugriauti ir aikštę pervardinti.

2015 m. vasarą prie paminklo buvo surengta akcija.

Rajono valdžia teigia, neva jie kreipėsi į LGGRT centrą, o „gautas atsakymas neišsklaidė abejonių, nes J. Krikštaponiui mesti kaltinimai nei paneigti, nei patvirtinti“. Tuomet kyla klausimas: – gal reikėjo, visų pirma, tas abejones išsklaidyti ir tik tuomet imtis veiksmų. Deja, pasielgta priešingai. O juk tokie klausimai sprendžiami rajono savivaldybės taryboje.

Atsiprašau J. Krikštaponio giminių (jeigu tokių yra), jeigu juos įžeidžiau. Gerbiu partizanus, kovojusius ir atidavusius savo gyvybę už Tėvynę. Pažinojau juos ne iš knygų, ar kieno nors atsiminimų, bet gyvai. Užaugau Viliukų pamiškėje, ilgamečio Viliukų miško eigulio šeimoje. Partizanai buvo nuolatiniai svečiai mūsų troboje. Ir dabar iš vaikystės prisimenu brolių Vytauto Riklicko – Liučio ir Povilo Riklicko – Vytenio, Juozo Gavėno – Šturmo, Juliaus Belicko – Klevo veidus. Jų Viliukų miške buvo daug. Jų kova nebuvo beprasmė. Apie tai rašiau savo atsiminimų knygoje „Viliukų ąžuolų paunksmėje“

Keliu šį klausimą apie Tiesą, kuri, nors paslėpta po žeme, anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių.

 

Algimantas KACEVIČIUS

Atsakyti

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.