Visi sutiks, kad mūsų šalis negali pasigirti tokia energetikos išteklių gausa kaip Rusija ar Arabų šalys, tačiau gal mažai valstybei kiša koją ir netinkamas požiūris į savo išteklius? Juk strateginiais ištekliais mes paprastai laikome naftą, dujas, urano rūdą ir įvairius metalus, kurių neturime. Nors jau gerą dešimtmetį yra stengiamasi orientuoti šalių energetikas į atsinaujinančius išteklius, pasikeitimus stabdo nenoras investuoti. O ar investuoja Lietuva?
Dėl aštrėjančio neatsinaujinančių išteklių trūkumo ir nemažėjančio jų vartojimo įtampa didėja visame pasaulyje. Būtinybę gaminti energiją iš vėjo, saulės ir biokuro jau supranta ne tik tarptautinės organizacijos, bet ir vis brangiau už energiją mokantys žmonės. Nors pesimistai svarsto, ar verta laukti, kol atsinaujinančių šaltinių panaudojimas atsipirks, mokslininkai jau skaičiuoja labiausiai eksploatuojamų tradicinių šaltinių pabaigą – ir ji ne už kalnų.
Vėjas Lietuvai gamina vis daugiau energijos
Žinoma, entuziastų, privačiai įsirengiančių aprūpinimą vėjo energija, dar nedaug, tačiau kiekvienas naujas vėjo sukamas sparnas mūsų šalį artina prie atsinaujinančių šaltinių energetikos. Nors vien iš vėjo nuolatinis aprūpinimas neįmanomas, dieną be vėjo pagelbėtų papildomas generatorius. Todėl verta paskaičiuoti, ar elektros tinklų tiesimas nebus brangesnis.
Kol kas pagrindinis vaidmuo skatinant šias permainas tenka valstybei – vėjo jėgainių energija turi įsijungti į bendrą šalies energetikos sistemą. Tokiam kompleksiškam perėjimui nuo tradicinės energijos prie gaminamos atsinaujinančių šaltinių būtinos dar didesnės investicijos. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje kiekvienais metais į atsinaujinančius šaltinius investuojama vis daugiau: 2006 metais – 63 milijardai, 2007 – 104 milijardai, o 2008 – 120 milijardų JAV dolerių.
Situacija palaipsniui gerėja ir Lietuvoje. Visos Europos Sąjungos šalys yra įsipareigojusios, kad iki 2020 metų gerokai daugiau suvartojamos energijos gamins iš atsinaujinančių šaltinių. Šiuo atveju Lietuva – ne mažiau 23 proc. energijos turės gaminti iš vėjo, saulės energijos. Taip pat šilumos ūkyje turi būti vis aktyviau naudojamas biokuras.
„Europos Sąjungos reikalavimai yra minimumas to, ką Lietuva gali pasiekti“, – tvirtina Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos prezidentas Alvydas Naujėkas, – „Kol kas vėjo jėgainės gamina tik 2 proc. šalies elektros energijos, tačiau jau netrukus ši dalis išaugs iki 10 proc. Mūsų potencialas didelis, ir vėjo energetika Lietuvoje sparčiai vystosi. Dar didesnį pagreitį jai turėtų suteikti Lietuvos atsinaujinančių šaltinių įstatymas, kurį rengiamasi priimti artimiausiu metu“.
Europos Sąjunga skatina kaip atsinaujinantį energijos šaltinį naudoti ir biokurą, gaminamą iš biomasės ir atliekų. Siekiama, kad iki 2020 metų biokuras sudarys 10 proc. visos gaminamos energijos, o išmetamų CO2 dujų kiekis dėl to sumažės 20-30 proc. Svarbiausia, kad biokuro gamybai gali būti utilizuojamos įvairios atliekos – žemės ūkio, gamybinės, komunalinės. Taip pat nuotekų valymo dumblas.
Saulė šviečia ir apniukusią dieną
Šiek tiek mažiau kalbama apie kitą atsinaujinantį šaltinį – saulės energiją. Jos vartojimas yra prieinamas ir eiliniam piliečiui. Tačiau išsikelti saulės bateriją ant namo stogo lietuviams trukdo ne tik lėšų stygius. Vyrauja mitas, kad Lietuvoje per mažai saulės, tačiau jos yra tiek pat, kiek Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje, kur saulės energijos naudojimas namų ūkyje – įprastas dalykas.
Bet kokiu atveju saulės energijos naudojimą populiarina tiek kasmet krentančios fotoelementų kainos, tiek mokslo pažanga. Be to, tokie ES šalių koncernai kaip „Siemens“ finansuoja bandymus dar pigesnei energijai gauti. Pavyzdžiui, Afrikoje įrengiami „veidrodžių parkai“ – juose saulės spinduliai nukreipiami šildyti vandens rezervuarą, o garai suka turbinas ir gamina elektrą. Taip pat prognozuojama, kad ateityje saulės energiją galės surinkti bet kuris namų apyvokos daiktas.
Galbūt vėjo sukami malūnai mums vis dar atrodo nepatikimi, tačiau atsinaujinantys šaltiniai – neišvengiama Lietuvos energetikos ateitis. Netgi planuojami 23 procentai visos šalies energijos negąsdina aktyvistų. Teigiama, kad sėkmingai persiorientavusi Lietuva galėtų netgi uždirbti – prekiaudama jai nereikalingais taršos leidimais. Argi ne tokia turėtų būti mažos, bet modernios šalies energetika?
