Pagrindinis Kontaktai

Vilkmergė.eu - Ukmergės miesto bendruomenės dienraštis, naujienos

Kalendorius

2012 metai, vasario

Penktadienis

Girvydas, Vydgailė, Gabrielius, Elvyra

Renginiai

Vasaris 2012

Pr	An	Tr	Ke	Pn	Št	Sk
		1	2	3	4	5
6	7	8	9	10	11	12
13	14	15	16	17	18	19
20	21	22	23	24	25	26
27	28	29

Šventės

2012 vasario 11 d.

Pasaulinė ligonių diena

2012 vasario 14 d.

Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena

2012 vasario 16 d.

Lietuvos Valstybės atkūrimo diena

2012 vasario 21 d.

Tarptautinė gimtosios kalbos diena

2012 vasario 21 d.

Tarptautinė gido diena

2012 vasario 21 d.

Užgavėnės

Orai

Valiutų kursai

USD	2.5998	-0,12%
EUR	3.4528	0,00%
RUB	8.7431	-0,13%
GBP	4.1165	-0,59%
LVL	4.9379	-0,03%
EEK	2.2067	0,00%
PLN	8.2612	-0,65%
AUD	2.8095	-0,31%
JPY	3.3663	-0,32%
SEK	3.9092	+0,08%
CAD	2.6114	-0,22%

Draugai

Verbos: iki Velykų nevalia bartis, skolintis ir pavydėti

2010 kovo 28 d. 13:45:24

Skaityta: 275

Ieva Urbonaitė, www.DELFI.lt

Verbų sekmadienį prie bažnyčių pardavinėjama pirmoji pavasario žaluma ir šios dienos liturgija primena garbingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kur minios Jam po kojomis klojo palmių šakas, šaukdamos: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!" Dėl to Europoje paskutinis sekmadienis prieš didžiausią krikščionišką metų šventę Velykas vadinamas Palmių sekmadieniu, o pas mus – verbomis, verbinėmis.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse tikima, kad šią dieną pašventintų išsprogusių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, gausina derlių, padeda žmogui išlaikyti sveikatą. Dėl to Verbų rytą geriau ilgai nesivartyti lovose – skubėti į Mišias, o grįžus su pašventinta verba „paplakti“ vaikus ir kitus artimuosius: „Ne aš plaku, verba plaka“.

Pagal lietuviškus papročius, Verbų sekmadienį prasidėjusią Didžiąją savaitę nevalia bartis, pavydėti, o ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti. Tikima, jog tuomet „nesiseks gyventi“.

Laikėsi „juodojo pasninko“

Anksčiau nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio – Velykų išvakarių – žmonės laikėsi „juodojo pasninko", kai kurie tomis dienomis visai nevalgė, kiti tenkinosi duona ir vandeniu.

Didysis ketvirtadienis dar vadintas „čystuoju“. Iki penktadienio žmonės tvarkydavo sodybas, namus, krėsdavo kaminus, iš trobų išnešdavo nereikalingus daiktus.

Moterys šveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų graibydavo voratinklius, švarino patalpas, šveitė stalus, lauke purendavo pagalves, antklodes, drabužius.

Didįjį ketvirtadienį šeimininkės skubėjo perplauti visus indus, viską išvalyti. Tikėta, jog tuomet visi metai bus švarūs.

Didįjį penktadienį žmonės jau mažiau dėmesio skyrė darbui, stengėsi laikytis tylos, o Didįjį šeštadienį po pietų iš viso vengdavo sunkių darbų, vakare iš bažnyčios parsinešdavo ugnies, kartais šventinto vandens ir pradėdavo ruošti velykinius valgius, margino margučius, kai kur įrengdavo supynes.

Budi prie Kristaus kapo

Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų bent vienas žmogus stengdavosi pasimelsti bažnyčioje ir pabudėti prie Kristaus kapo. Ši tradicija gyva iki šiol. Likę namuose, taip pat nurimsta tyloje ir laukia Velykų.

Pasak kunigo Liongino Virbalo, svarbiausios Verbų sekmadienį prasidedančios Didžiosios savaitės dienos – Didysis tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį.

Paklaustas, kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja, jėzuitų vienuolis priminė, kad per ją paminimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Velykos – Prisikėlimas yra didžiausia krikščionių šventė, nes, kaip sakė šv. Paulius, „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.