© DELFI (R.Daukanto pieš.)

– Tikriausiai todėl, kad, skirtingai nei politikai ar verslininkai, menininkai visuomenei nieko nežada. Tačiau ir bent jau nemeluoja. Ko gero, todėl žmonės ir nori išgirsti iš mūsų, kuriančių, o ne imituojančių kūrybą asmenų (pats nepavadinsiu savęs asmenybe) nenuvalkiotų frazių. Apie šventę. Ir apie kasdienybę, kuri, deja, daugumai iš mūsų yra stipresnė už tą trumpą pakylėtą akimirką.

– Gerai nors tiek, kad jūs, menininkai, prisimenami bent jau per šventes...

– Kapitalizmo sąlygomis tai, deja, visiškai natūralu. Anais laikais mes, menininkai, buvome ir politikai (nes jų nebuvo), ir verslininkai (nes rašėme ir apie prekinius piniginius santykius, kai „protingoji partija“ apie tai tylėjo). Ir, aišku, dar buvome menininkai. Dabar atsirado ir vienų, ir kitų – žadančių, veikiančių. Tiesiog užburiančių visuomenę savo veiksmų bei žodžių lavina. Visuomenė kasdien visa tai „valgo“ ir vis tiek... lieka alkana. Žinoma, dvasiškai. Todėl bent jau per šventes – žiniasklaidos atstovų dėka – esame prisimenami mes. Tiesa, tikrieji meno ar literatūros mylėtojai stengiasi tuo domėtis ir kasdienybėje, tačiau tokių vienetai. Kaip ir nedaug yra tikrų kūrėjų.

– O kiti?

– Kiti tik „kala“ pinigą meno sferoje. Menas pasirodė esanti tokia pat verslo sritis, kurioje galioja tie patys paklausos ir rinkodaros dėsniai. Deja, šiandien yra nemažai iš tokio tariamo meno besistengiančių pragyventi žmonių. Maža to, jie bando tokias savo pažiūras primesti visuomenei. Taip, iš to galima ir užsidirbti, tačiau meno tokiame procese iš esmės nesukuriama jokio. Tikras menininkas kuria ne šventėms, jubiliejams ar šou projektams. Tikras kūrėjas kuria dėl kūrybos. Ir jo veiksmų rezultatas – knyga, paveikslas, skulptūra – turi spinduliuoti užburiančią energiją. To nėra – nėra ir kūrybos. Nors už poros metų darbą, tarkime, knygą, kūrėjas tegauna honorarą, neviršijantį dabartinės vidutinės algos...

– Vis dėlto jūs save laikote tautos „šeimyniniu sidabru“ ar dar ne?..

– Tik su didele doze ironijos. Ir ne kitaip. Štai viena būtybė Seime save pavadino nacionaline vertybe. Vadinasi, ji – jau paminklas. O aš dar noriu gyventi ir kurti.

– Noriu jums pacituoti porą mūsų politikų tezių, nuskambėjusių šiuo prieššventiniu laikotarpiu. Buvęs Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė: „Dvasinės krizės yra ne ekonominės, o moralinės.“ Jam paantrino Seimo Pirmininkė Irena Degutienė: „Šalis yra dvasiškai pasimetusi.“ Ką jūs manote apie tokias „optimistines“ mūsų politikų nuostatas?

– Tai ne šalis ar visuomenė pasimetusi. Tai jie, paprasti žmogeliai ir moterėlės, savo vidutinybiškumą dangstantys politikų regalijomis, yra visiškai pasimetę. Štai dalyvavau šiemet vykusiame iškilmingame atkurtos mūsų šalies nepriklausomybės 20-mečio minėjime. Renginys – biurokratinio teatro šedevras: kalbos, priesaikos, raginimai, furšetai, tostai ir t. t. Tačiau nė iš vieno ten kalbėjusio politiko (beje, aš jų tokiais nelaikau) neišgirdau žodžio „kultūra“. Juo labiau neteko girdėti, kad kas bent bandytų užsiminti, kaipgi vystosi ta mūsų kultūra, koks yra kuriančių ir tą kūrybą priimančių, suvokiančių žmonių santykis. Tad aš nė kiek nesistebiu tų mūsų „lyderių“ sumaištimi. Juk jie neturi nei veiksmų plano, kaip mes vystysimės toliau, nei žodžių nacijai padrąsinti. Štai jau antrus metus jie kaip papūgėlės kartoja vienintelę frazę: „Reikia taupyti, reikia labai taupyti.“ Ir ar visos valdžios struktūros tai demonstruoja? Nieko panašaus – jos elgiasi priešingai.

O žmonės nėra pasimetę. Štai jau pusė milijono išvyko iš šalies ir uždarbiauja ten, kur mokamas bent jau žmogaus orumą užtikrinantis atlyginimas. O kiek likusiųjų verčiasi bet kokia veikla, net ir besikertančia su įstatymais (kontrabanda ir pan.), kad galėtų išmaitinti savo šeimas? Ar jie šūkauja tokias nesąmoningas frazes kaip „Oi, kaip mes esame dvasiškai pasimetę“?.. Ne, jie dirba, veikia, kiek tik leidžia jų galimybės.

– Nujaučiu, kaip vertinate tą prieškalėdinį dovanų maratoną.

– Tragedija! Kalėdos vis labiau tampa neatskiriama tų visuotinių pirkimo–pardavimo santykių dalimi: aš tau – brangią dovaną ir tu man malonėk ne pigesnę; jam ar jai nepasakiau per visus metus nė vieno gero žodžio – kaip kompensaciją už tai ką nors nupirksiu. Žodžiu, Kalėdos virsta milžinišku turgumi – net didesniu už Gariūnus ar „Akropolį“. Deja, kažkodėl žmonės nesuvokia, kad daiktų (dovanų) poveikis yra labai trumpalaikis. Visai kaip narkotikų. Kelios dienos – ir jų poveikis baigėsi. Ir vėl ta baisi kasdienybė?! Be abejo, ji bus (ir yra) baisi, jei žmogus nesistengs tobulėti. Visose savo gyvenimo srityse. Jeigu žmogus gyvenimo nesuvokia kaip ilgo kelio, kuriuo visąlaik eidamas dėl savo valios ir proto pastangų vis kažką atranda savyje bei kituose, tuomet gyventi yra labai sunku. Gyvenimas nuo daikto iki daikto labai vargina. Daiktų niekuomet neužtenka, jie visada anksčiau ar vėliau nebeteikia tokio džiaugsmo kaip pirmosiomis dienomis. Ir kas toliau? Pasimetimas.

– Anksčiau buvo kitaip?

– Mano vaikystės laikais (juos dar pamena visi šalies pensininkai) tokio prekybinio ažiotažo kalėdiniu laikotarpiu visiškai nebuvo. Būdavo ilgas, tačiau malonus gruodis: su adventu, su pasninku, su neskubiu šventinių valgių ruošimu ir paties stalo dengimu. Kūčių vakarą susėsdavo šeimyna – taip pat tyliai, ramiai, neskubėdama. Vaišindavomės tradiciniais, tikriausiai tūkstančius metų skaičiuojančiais valgiais, linkėdami vieni kitiems tik gera. O dovana tebūdavo tėvų iš miestelio parvežtas ilgas saldainis. Ne dovanų tuomet visi laukė, o Kalėdų dvasios!

– Tad kas yra Kalėdų dvasia pagal rašytoją Vytautą Bubnį?

– Tai visų pirma susikaupimas. Savyje. Reikia pažvelgti į savo gyvenimą, į save patį: ką padariau, ką nuveikiau gero, prasmingo? Dar būtina ramybė. Juk triukšmas trukdo susikaupti. Ramybėje mes apmąstome ir savo, ir visos žmonijos būtį – Kristaus gimimo naktį. O kur dar Piemenėlių mišios. Man už jas nėra nieko gražiau gyvenime. Net ir sovietmečiu, pasirinkęs nuošalesnę sostinės bažnytėlę, būtinai jose dalyvaudavau. Tokių atradimų linkiu ir visiems jūsų savaitraščio skaitytojams.