ŽVIRBLIAI GELBĖTOJAI

ŽVIRBLIAI GELBĖTOJAI 

Yra tokia giria – tamsi tamsi, plačiaskarėmis eglėmis slepianti žemę nuo saulės. Kai pakyla vėjas, ji ošia ir šlama, tarsi norėtų papasakoti kažką svarbaus ir paslaptingo, tačiau ne kiekvienam lemta suprasti girios kalbą. Tik šviesiaplaukė mergaitė ir jos

raudonskruostis broliukas nesibaimina paklajoti po girią, po žaliąją. Rudenį ten gausu grybų, vasarą laukymėse prinoksta saldžiosios avietės, o pavasaris padovanoja nuostabaus mėlynumo žibučių žiedus. Žiemą girioje galima prisirinkti sausų šakelių ir pasikurti ugnelę trobelėje tada, kai jų tėtis, išvykęs dirbti, ilgai negrįžta namo.

Trobelė jų ypatinga, niekas dabar jau tokių nebeturi. Dabar žmonės įsigudrino pasistatyti namus dideliais langais, skardiniais ar čerpių stogais, mūro sienomis. Sesutės ir broliuko trobelė maža, suręsta iš patamsėjusių rąstų, kaip toj dainoj, kad dainuojama:

mažutėliais langeliais, kietai plūkta asla. Tik pietinis kambarėlis, kad ir nedidelis, bet šviesus, ir ten visada kvepia švariai išplautomis grindimis.

Labiausiai išsiskirianti trobelės dalis yra šiaudinis stogas. Tai ne šiaip sau stogas. Jis panašus į šviežiai pjautos žolės kupetą – visas apaugęs storu samanų sluoksniu, toks minkštas, primenantis močiutės patalus. Tuose samanų pataluose ne vaikai miegojo. Ten buvo apsigyvenusi visa žvirblių kolonija. Jie ten suko lizdelius, perėjo vaikelius. Kiekvienais metais jų vis daugėjo ir daugėjo, nes vanagai plėšikai nesiartino prie trobelės, o aplink ją plytėjo ūkininkų laukai, kuriuose tarsi jūra bangavo kviečiai ir rugiai.

Broliukas su sesute niekada neskynė svetimų javų varpų. Nors jie niekada negyveno turtingai, bet visada žinojo, kad svetimo daikto liesti negalima. Nei mamos, nei močiutės vaikai seniai nebeturėjo. Visas jų džiaugsmas ir paguoda buvo jų tėtis, ir jie vienas kitam. Tėtis buvo tikras klajūnas. Jis dažnai išeidavo iš namų, kaip pats sakydavo, laimės ieškoti, bet vis tos laimės nesurasdavo.

Tačiau vieną rudenį, kai laukuose jau styrojo tik aštrios ražienos ir šaltas vėjas žarstė šlapius lapus, o tėtis, kaip visada, buvo išėjęs laimės ieškoti, vaikus ištiko nelaimė. Jie pabaigė paskutinę duonelę.

Nutarė eiti į ražienas prisirinkti grūdų, tačiau varpų nebebuvo, tik kur ne kur ant žemės gulėjo vienas kitas grūdelis. Mažieji greitai sušalo, pavargo ir su saujele grūdų parkeliavo į trobelę. Užmigti nesisekė, nes abiejų tušti pilveliai garsiai gurgė ir prašė valgyti. Jų mažos galvelės nesugalvojo kaip bėdą išspręsti. Pabudę vaikai, anksti rytą išėjo į kiemelį pasidžiaugti paskutiniais saulutės spinduliais. Tuo metu žvirblių kolonija pakilo į orą ir nuskrido į ražienas nubyrėjusių grūdų ieškoti. Tik patys seniausi ir išmintingiausi žvirbliai, kaip tie gruzinų senoliai, sutūpė ant paties kraigo ir, besišildydami rudeninės saulės spinduliuose, ėmė stebėti vaikus. Jiems pasirodė keista, kad vaikai tokie liūdni. Po kurio laiko žvirbliai suprato, kad vaikai nebeturi valgyti. Ilgai ir karštai senieji ginčijosi, tarėsi, kaip padėti vaikams. Pagaliau buvo sušauktas žvirblių susirinkimas. Pats vyriausias ir išmintingiausias žvirblis papasakojo apie vaikus ištikusią nelaimę. Pareiškęs, kad atėjo metas atsidėkoti mažiesiems už jaukią pastogę, išdėstė pagalbos planą. Kiemelyje stovėjo dubenėlis. Kadaise, kai žmonės turėjo karvytę, į tą dubenėlį įpildavo katei pieno, bet dabar jau nebuvo nei

karvytės, nei katytės ir dubenėlis stovėjo tuščias. Žvirbliai nutarė į dubenėlį pririnkti grūdų.

Kaip tarė, taip ir padarė. Pakilo visu pulku ir, čirkšdami, kiek kuris išgali, puolė į rudenines ražienas, čiupo kiekvienas po grūdelį ir skubėjo prie kieme palikto dubenėlio. Nedaug tepraėjo laiko, o dubenėlis jau buvo pilnas. Vaikai išplėstomis akimis stebėjo žvirblių nardymą į ražienas ir prie dubenėlio. Jie negalėjo suvokti, kas ten dėjosi. Kai dubenėlis buvo pilnas, paukščiai apsupo

mažuosius ir savo linksmu čirškėjimu kvietė prie dubenėlio, o jame tarsi geltonas gintaras spindėjo auksiniai kviečių grūdai. Kas gi gali būti skaniau už virtus kviečių grūdus! Vaikai valgė ir dėkojo savo gelbėtojams.

Netrukus sugrįžo tėtis. Jis parvežė maisto visai žiemai, todėl vaikai paprašė, kad maišelį kruopų paskirtų jų stogo gyventojams. Dabar visa šeima žinojo, kad trobelėje gyveno ne vieni. Žinojo ir tai,

kad nesvarbu, koks mažas ir silpnas sutvėrimas būtų, jis gali labai didelę pagalbą suteikti, didelį darbą padaryti.

Kernius Miklušis

Atgal