Šiandien kalbamės su įdomiu, dvasingu žmogumi – Pašilės šv. Barboros ir Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčių klebonu, Ukmergės ligoninės kapelionu bei poetu Rimantu Laniausku.

– Kiekvienam įdomu, koks Jūsų gyvenimas kaip dvasininko?

– Esu toks pats žmogus kaip ir visi. Paimtas iš žmonių bei skirtas tarnauti žmonėms. Lygiai kaip ir daugelis kitų, pabudęs ryte darau mankštą, pusryčiauju, pietauju, vakarieniauju. Tik daugiau dėmesio nei kiti žmonės skiriu maldai.

– Kaip atėjo tas pašaukimas jaunam, simpatiškam vyrui?

– Šv. Onos bažnyčioje Vilniuje sutikau labai kilnų dvasininką, a.a. Joną Morkūną. Jis buvo pirmas žmogus, kuris pastūmėjo mane link kunigystės. Man jis buvo idealas, kuriuo žavėjausi būdamas paauglys. Pati pradžia buvo Kauno kunigų seminarijoje. Po to buvo gana nemažas išbandymas, kai į duris pasibeldė meilė. Buvau jau net nusprendęs kurti šeimą, bet taip jos ir nesukūriau, taigi vėl grįžau į savo kunigystės kelią, bet jau ne į kunigų seminariją, o vienuolyną. Ten ir pabaigiau mokslus. Mokiausi Pietų Italijoje, po to Krokuvos universitete ir grįžęs visgi nusprendžiau, kad būsiu kunigu, o ne vienuoliu.

– O nesigailite pasirinkęs kunigo kelią, o ne sukūręs šeimą?

– Turėjau kadaise galimybę pasirinkti – ar šeima, ar kunigystė. Buvau net palikęs kunigų seminariją ir apie tai svarsčiau. Bet priėmiau sprendimą, kad visgi kunigystė yra mano kelias ir tuo džiaugiuosi. Jei darbas teikia žmogui džiaugsmą, jei matai, kad po tavo darbo kažkas lieka laimingas, tai jau yra daug ir tai džiugina. Jei man neleistų eiti kunigo pareigų, man tai būtų gyvenimo tragedija.

– O koks Jūsų gyvenimo kelias Ukmergėje kaip kunigo?

– Daugelis ukmergiškių žino, kad savo kunigystės kelią Ukmergėje pradėjau 2000-iais metais, kai gavau paskyrimą į šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, paskui gautas paskyrimas į Balninkus, Lyduokius, Žemaitkiemį. Visus tuos 8 metus iki 2010 metų aptarnavau tas tris parapijas ir kiekvieną savaitę važinėjau į Ukmergės ligoninę. Šie metai jau bus 18-ieji metai, kai Ukmergės ligoninėje einu tarnystę kaip kapelionas. Po 2010 metų gavau paskyrimą į Pašilę. Buvau paskirtas Pašilės ir Pabaisko bažnyčių klebonu ir palikta kapeliono pareigybė Ukmergės ligoninėje.

– Jūs tarnaujate žmogui bei Dievui, bet dauguma ukmergiškių Jus dar pažįsta kaip poetą. 2016 metais išleidote savo pirmąją poezijos knygutę „Palytėjimas“, kurioje net 30 kūrinių. (video iš knygos pristatymo)

– Tie eilėraščiai yra mano dienoraštis. Juos kuriu, norėdamas išreikšti savo mintis, pasakyti, tai, kas mane jaudina.

– Vienišas turbūt būnate retai?

– Kunigas yra vienas, bet ne vienišas. Jį supa žmonės, su kuriais jis gyvena, kuriuos lanko, kurių bėdomis gyvena. Aš labai mėgstu bendrauti su žmonėmis, juos pažinti. Tuomet suprantu, kad gyvenu ne veltui. Juk pagrindas žmogaus gyvenime yra bendravimas.

– Koks gi kunigo laisvalaikis, pomėgiai?

– Kunigo gyvenime nėra taip, kad atsikeli ir tau prieš akis aiški dienotvarkė. Atsikeli iš ryto ir nežinai, kas tavęs laukia vakare. Vienas iš mano laisvalaikio užsiėmimų yra meninė fotografija. Esu surengęs personalinę fotografijų parodą Balninkuose, šiuo metu ruošiu dar vieną, jau didesnę, parodą. Būna ir vakarų su knyga, lankau Ukmergėje gyvenančius tėvus, būna iškviečia pas ligonius ir pan. Toks tas kunigo Laniausko gyvenimas.

Daugiau video reportaže.

Atsakyti

Please enter your comment!
Please enter your name here