Po bado dietos — kaip ant sparnų

Ko reikia, kad kūnas taptų lengvas, mintys aiškios, o žvilgsnis į save ir į gyvenimą — skvarbus? Pabadauti ir išsivalyti organizmą. Tai išbandęs žinomas alpinistas, Everesto nugalėtojas Vladas Vitkauskas jaučiasi kaip ant sparnų.

— Kiek laiko badavote? — pasiteiravau vilniečio alpinisto V.Vitkausko.

— Aš to nevadinu badavimu. Badavimas būna tada, kai norime valgyti, bet neturime ko. Todėl galime tik užjausti badaujančius afrikiečius, azijiečius ar lietuvius.

Aš valiau organizmą, todėl ir nevalgiau porą savaičių. Tačiau tai — paprastas atvejis. Nepaprasti būna tada, kai žmogus, nutaręs rimtai pataisyti sveikatą, nevalgo, tarkime, 40 ar 50 dienų.

Organizmo valymas turi prasmę tada, jei po to gyvename tinkamai, nešiukšliname savo vidaus, jei savo gyvenime ką nors pakeičiame. O viskas prasideda nuo minčių. Pozityvių minčių.

— Kuo buvote gyvas tas 14 dienų?

— Idealu, jei tada gali gerti šaltinio vandenį. Nevengdavau ir vandens iš čiaupo. Savaitę buvau kaime, ten gerdavau šulinio vandenį. Vandens gerdavau tiek, kiek norėdavosi. Vieną dieną daugiau, kitą — mažiau, nelygu, kokia diena — tvanki ar ne visai. Vieno recepto nėra, nebent tik kraštutinumai. Literatūroje vieni specialistai patarinėja vandens gerti kuo daugiau, kiti — kuo mažiau. Treti siūlo net sausą nevalgymą — be vandens.

Pirmos trys dienos būna sunkesnės ir savijauta prastesnė. Kuo toliau, tuo labiau savijauta gerėja. Vidutiniškai per dieną išgerdavau apie pusantro litro vandens. Paskui tas vanduo pradeda atsibosti.

— Kelintas jums buvo šis badavimas?

— Tiksliai neskaičiavau. Kasmet bent kartą nevalgau nuo kelių iki 10 dienų. Ilgiausias nevalgymo periodas — šios dvi savaitės. Jeigu ne gyvenimo ir darbo reikalai, su malonumu dar būčiau pratęsęs savaitę. Nevalgyti man patiko labiau negu valgyti.

Nevalgydavau prieš žygius į kalnus, nes neaukštai būčiau užlipęs. Toks organizmo valymas labai padėjo — apmalšino sąnarių skausmus. Alpinizmo legenda vokietis Reinholdas Messneris prieš žygius į kalnus taip pat bent savaitę valydavo organizmą.

— Kuri nevalgymo diena buvo sunkiausia?

— Pirmoji būna sunki psichologiškai. Juk yra įprotis tam tikru laiku per dieną valgyti du ar tris kartus. Todėl geriausia užsiimti darbais — tada nelieka laiko galvoti apie maistą. Antroji ir trečioji dienos būna fiziškai sunkesnės. Maždaug nuo penktos dienos savijauta pradeda gerėti. Nevalgymo dienomis geriau būti namuose, užvis geriausia — gamtoje. O jei yra koks nevalgančių bendraminčių būrelis — tiesiog idealu.

— Kaip jautėtės po dviejų badavimo savaičių?

— Ko gero, penkeriais metais pajaunėjęs. Kaip ant sparnų. Pirmiausia dėl to, kad numečiau apie 7 kilogramus svorio, nors antsvoriu ir nesiskundžiu. Sąnariai tapo paslankesni. Kur kas padidėjo darbingumas. Galva tapo šviesesnė, mintys aiškesnės, žvilgsnis — skvarbesnis.

Bet esmė ta, ar po nevalgymo periodo savo gyvenime aš ką nors pakeičiau, ar ne. Jeigu neatsirinkdamas viską į save mesiu kaip į šiukšlių konteinerį, sugrįš ankstesnė savijauta, vėl maus sąnarius, kamuos kiti negalavimai, pavyzdžiui, chroniška sloga.

— Gal pats susikūrėte organizmo valymo metodiką?

— Nieko aš neišradinėjau. Viskas yra knygose. Tai atėję iš amžių glūdumos. Kai kuriose Senovės Graikijos mokyklose sąmoningai buvo praktikuojamas organizmo valymas. Vieni norėdavo sveikatą pataisyti, kiti — kad mintys būtų aiškesnės, protingesnės.

Aš rėmiausi klasika tapusiomis knygomis, pavyzdžiui, amerikiečių dietologo Paulo Braggo knyga „Badavimo stebuklas“. Gilinausi į sveikos gyvensenos propaguotojų lietuvių Vydūno, Eduardo Girčio, Ksaveros Vaištarienės, Filomenos Taunytės veikalus. Tačiau tai reikia pritaikyti savo organizmui, tikslams, gyvenimo sąlygoms.

— Bet kada nors ateina laikas sugrįžti prie pusryčių ir pietų stalo. Ar sunku tai daryti?

— Šio etapo negalima pradėti iš karto nuo pieniškų dešrelių. Jei nevalgei porą savaičių, reikia tiek pat laiko grįžti prie įprasto maitinimosi. Pradedi nuo skiestų natūralių sulčių. Kitą dieną jas skiedi mažiau, o vakare jau gali gerti neskiestų. Paskui valgai smulkiai trintų daržovių. Ketvirtą dieną galima valgyti košės — geriau ne avižinių dribsnių, o natūralių grūdų, pavyzdžiui, avižų. Jas reikia sumalti ir užplikyti verdančiu vandeniu. Tokia košė kur kas sveikesnė, natūralesnė. Aišku, ji turi būti be druskos.

Jau po kelių dienų sugrįžta natūralus skonis, kurį esame užmiršę. Norisi tiktai natūralaus maisto. Net nekalbu apie dažytus gėrimus ar pyragaičius.

Dėl žemoko kraujospūdžio, kad būčiau darbingesnis, buvau įjunkęs į kavą. Po tų poros savaičių kava man tapo visiškai svetimu dalyku, nepaisant to, kad kas nors šalia ją geria ir man siūlo. Dėl maisto — tas pat. Norisi to, kas natūralu, tikra.

— Kuris patiekalas dabar, po dviejų bado savaičių, jums skaniausias?

— Dabar man skanu viskas, ką valgau. Tačiau bet ko nededu į burną. Geriausiai jaučiuosi, kai mano pusryčiai yra karališki arba dieviški — šviežios daržovių sultys. Mėgstamiausias sulčių derinys — morkos, obuoliai ir truputis burokėlių. Tinka ir kopūstai, agurkai, cukinijos, aguročiai — kas yra po ranka. Nuostabaus skonio šviežioms sultims suteikia salierai.

Pietauju apie 12 valandą Vilniaus centre. Valgau tai, ką žmonės vadina garnyru, bet dvigubą porciją. Dažniausiai — su ryžiais arba grikiais.

— Vakarienės nevalgote?

— Valgau. Ir sočią, namuose. Paprastai pats verduosi kruopų košės. Kvietinės, miežinės, avižinės, grikių, ryžių, sorų, lęšių, žirnių, pupelių. Gali būti ir makaronai, bet jie mažiau vertingi. Taip pat ant mano vakarienės stalo garuoja ir daržovių troškinys.

— Kalbate tiktai apie kruopas. Ar seniai atsisakėte mėsos?

— Geriau jaučiuosi, kai mėsos nevalgau. Tačiau viskas ne iš karto, taip nėra, kad ėmei ir užrišai mazgelį. Mėsos pradėjau nevalgyti prieš daugiau nei 20 metų. Tačiau svečiuose, kad nešokiruočiau žmonių, suvalgau kokį gabalėlį. Tačiau mėsa man neskanu.