Seimo pirmininku tapus Arūnui Valinskui, pažįstami JAV lietuviai prašė paaiškinti, kodėl buvo pasirinktas „jokeris“. Beliko pasiteisinti, jog Lietuvos piliečiai renka tik Seimo narius, o kas taps jų vadovu, nė numanyti negali. Nes tai jau priklauso nuo susiformavusios Seimo daugumos porinkiminių politinių postų dalybų kombinacijų.

Dabartinė politinė situacija šalyje ir Seime sudaro prielaidas sustabdyti Seimo pirmininko pareigybės prestižo nuvertinimo (ir nuvertėjimo) procesą, besitęsiantį beveik dešimtmetį, ir bent bandyti sudaryti įspūdį, kad Lietuva yra ne vien „premjerinė“, bet ir parlamentinė Respublika.

Parlamento naujokų vadybos mokykla

Tradiciją, kai pagrindinės politinės jėgos parlamento daugumoje lyderis „ima“ Vyriausybę, o ne Seimą, 2000 m. inicijavo Rolandas Paksas, tuometinis Liberalų sąjungos pirmininkas. Vėliau perėmė Socialdemokratų partijos vadovai Algirdas Brazauskas, Gediminas Kirkilas, pratęsė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius. Tačiau tai, kad pati įtakingiausia atitinkamo laikmečio politinė figūra vadovauja ministrų kabinetui, o ne parlamentui, nėra savaime problema.

Svarbu tai, kad parlamentui vadybiniu-asmenybiniu aspektu dažnai tenka išskirtinis podukros vaidmuo. Nes nuo 2000 m. Seimo rinkimų parlamento pirmininko postas tampa ne vien antrosios, trečiosios ar dar mažesnės pagal mandatų skaičių partijos Seime privilegija, bet ir ne pačių gabiausių politikos naujokų mokykla, kurioje organizuojamos pamokos valstybei kainuoja labai brangiai.

Pirmu šios mokyklos mokiniu buvo Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas, savo pirmininkavimo Seime kadencijos pradžioje nežinojęs, kiek valstybių priklauso NATO. Tačiau jo lanksčios manieros (palyginti su tuometiniu koalicijos partneriu Rolandu Paksu) padėjo jam pasitelkti įvairių sričių specialistų pajėgas bei puoselėti bent pakenčiamą antrojo valstybės asmens įvaizdį. Tiesa, laiku nesupratus, jog kai kurių jam artimų Seimo kanceliarijos tarnautojų perdėm savanaudiški įpročiai gali tapti politine problema, turėjo pasitraukti nuo parlamento vairo dar neįpusėjus antrajai kadencijai.

Kito parlamentinės vadybos eksperimento pagrindiniu veikėju tapo darbietis (vėliau – pilietininkas) Viktoras Muntianas, dėl nepamatuotų ambicijų suskaldęs savo partijos pajėgas Seime. Jo rūstoka veido raiška ir informacija apie ankstesnį įdirbį su kadrais Kėdainiuose trukdė formuoti specialistų-patarėjų komandą. Kai kurių jos narių teko ieškoti net pusę metų. Atrodo, jog šis Seimo pirmininko poste atsidūręs politikos veikėjas per beveik dvejus darbo metus prestižiniame Seimo salėje-kabinete taip ir nesuprato, kuo iš esmės skiriasi įstatymų leidžiamosios valdžios ir savivaldybės institucijų vadyba. Įtarimai byloje dėl žemės padalijimo (mokant neoficialiai už paslaugą apskrities administracijos pareigūnui) aiškiai parodo, iš kokios mentalinės aplinkos provincijoje atkeliauta vadovauti Respublikos Seimui.

Po pusmečio vadybos eksperimentų atoslūgio, kai Seimui vadovavo vienas iš Socialdemokratų partijos lyderių Česlovas Juršėnas, 2008 m. vėlyvą rudenį vėl buvo grįžta prie praktikos skirti ne pačios įtakingiausios politinės jėgos atstovą bei politikos naujoką valdyti sudėtingiausią teisės aktų kūrybos ir gamybos industriją.

Aplinka, iš kurios į politikos olimpą pateko Arūnas Valinskas, šalies įstatymų kalvei nieko gero nežadėjo – pramogos, puotos, pirtelės ir dar kartą pramogos. O taip pat ir kietakaktiškas elgesio modelis, kartais primenantis Rolando Pakso bendravimo stilių su impulsyvaus reagavimo protrūkiais bei trukdantis suvokti parlamentinio ir kanceliarinio intrigavimo subtilybes. Palyginti su A. Paulausko ir V. Muntiano parlamentinės vadybos laikotarpiais, A. Valinsko atveju teigiamo galima įžvelgti tik tiek, jog šis eksperimento etapas turėtų tęstis ne taip ilgai.

Kompromisas ir netinkamas sprendimas

Iš parlamentinių partijų ir frakcijų lyderių pasisakymų yra aišku, kad rugsėjį susirinkęs Seimas svarstys naują Seimo pirmininko kandidatūrą. Reali kandidatė – dabartinė Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė, tapusi Seimo vadove, nutrauktų nevykusios parlamento naujokų vadybos mokyklos pirmininko poste veiklą ir tuomet būtų vėl pakelta politinės kultūros kartelė ne vien Seime, bet ir apskritai politikoje.

Net jei Tėvynės sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams šis postas neatitektų, tikėtina, kad koalicijos partneriams užtektų sveiko proto nesiūlyti į šias atsakingas pareigas eilinių (ar neeilinių) parlamento naujokų. Visi turbūt įsitikino, jog nepateisinama į šį postą rinkti politikoje rimtai nepatikrintus asmenis, nepaisant iš kur jie būtų – ar iš prokuratūros, ar iš rajono savivaldybės ar iš „Dviračio šou“.

Seimo nariai, rinkdami parlamento vadovą, turėtų jausti atsakomybę ir dėl to, kad renka atsarginį valstybės vadovą, pavaduojantį Prezidentą jam išvykus, susirgus ar kitu nenumatytu gyvenimo atveju. Kaip rodo mūsų valstybės istorija, pasitaikančiu ne taip jau ir retai. Tačiau politikos viražai Lietuvoje kol kas neprognozuojami ir besiginčydami nuovokūs žmonės visi kartu gali priimti bendrą netinkamą sprendimą, kuriam kiekvienas atskirai nepritartų. Politikoje tai dažnai vadinama kompromisu. Kaip rodo šio amžiaus Lietuvos parlamentarizmo istorija, visiems būtų geriau, jei kompromisų dėl naujokų pradžiamokslio pirmininko poste nebūtų pasiekta.