I

Sunku vienareikšmiškai įvertinti išvažiuojančius iš Lietuvos. Geriausia iš viso nieko nevertinti, o rūpintis tuo, ką pats darai. Juolab, kad sunkmečiui įsisiūbavus ir pats ėmiau rašinėti bičiuliams į Airiją, Ameriką, Australiją – ar neatsirastų metams kokio darbelio? Tad vertinti išvykusiųjų kaip nusiteikusių „nepatriotiškai“ - negalėčiau.

Apie išvykimo priežastis prikalbėta daug. Akivaizdžiausia jų – darbų nebuvimas. Tačiau apklausos rodo ką kita: pagrindine pasitraukimo priežastimi išvažiuojantieji nurodo atmosferą, dvasinį klimatą, tvyrantį gimtojoje Lietuvoje. Chamizmą gatvėje ir savivaldybėje, darbdavių egoizmą, valdininkų ir gydytojų korumpuotumą ir iš to kylantį nesaugumo jausmą.

Supaprastinus galima būtų pasakyti, jog mes nemylime patys savęs ir savo gentainių. Ar tai pagydoma taikos sąlygose? O gal tai net ne liga, o tiesiog neišmintingumas, kai spauda (ir mes patys) dėmesį kreipiame ne ten, kur reikėtų. Analizuojam savo analizus, užuot pažvelgę plačiau, giliau. Ramiau, dieviškiau... Į piktą žodį nusišypsoję, kitąsyk numoję ranka.

„Menas būti išmintingam – tai žinojimas į ką nereikia kreipti dėmesio.“ V. Džeimsas

Grįžtantieji Lietuvon akcentuoja pagrindinį skirtumą tarp čionykščio gyvenimo ir emigracinio – Lietuvoje žmonės pikti. Nesišypso. Jei Vilniaus gatvėj kas nors ką nors spardo, tai kiti eina pro šalį, neturi laiko. (Dabartinis sveikatos ministras buvo reta išimtis.)

Kas yra pyktis ir iš kur jis kyla? Sakoma, kad tai žemoji energija, kylanti iš aukštesnės energijos trūkumo. Iš dvasios silpnumo, nesugebėjimo mylėti... Kažkada viena slaugė, dirbanti senelių prieglaudoj, pasakojo, kad pamačiusi, jog kokia nors senukė jau miršta, ją paerzindavusi. Ir senukė įsiutus vėl atgaudavo jėgas ir sveikatą.

Tad pyktis – toks gerontologinis nuvargusių, susidėvėjusių žmonių reiškinys, kuris Lietuvoje toli gražu neapsiriboja pensijiniu amžiumi. Net atvirkščiai – pensininkai dažnai būna nuskaidrėję, susitaikę ir išmokę džiaugtis tuo, ką turi.

III

Daug kas sako, kad valdininkų chamizmas, korumpuotumas – sovietmečio reliktai. Bet juos nesunkiai būtų galima pašalinti, jeigu rimtai to būtų norima. Kaip? Taip, kaip buvo pasielgta Gruzijoje, kai korumpuočiausia pasauly policija ūmai tapo padoriausia ir nepaperkama. Ten buvo atleisti visi senieji darbuotojai. Paskui, po konkurso buvo paliktas berods tik trečdalis jų - su milžiniškais atlyginimais ir žinia, jog už menkiausią nusižengimą lėksi iš darbo net švilpdamas.

Įsivaizduotina, kad teisėsaugos problemos Lietuvoje galėtų spręstis žymiai efektyviau, jei būtų pasinaudota šiuo Gruzijos pavyzdžiu. O nuo nešvarios, postsovietinės teisėsaugos prasideda ir visos valstybės griūtis.

Prieš pusmetį skaudama širdimi išlydėjau artimą bičiulį, aukščiausios prabos (ir pilietiškumo) teisininką, kuris emigravo Šveicarijon, supratęs, jog Lietuvoje dorai atlikti savo pareigų negalįs, kadangi visa sistema veikia truputį kitais principais.

Pafantazuoju: jeigu tas bičiulis kada nors grįžtų Lietuvon ir prisidėtų reformuojant teisėtvarkos sistemą, joje atsirastų nemažai šveicariškų bruožų. Ten apie teisėjų paperkamumą ir angažuotumą kažkodėl netenka daug girdėti.

IV

Tad išvada: užuot keikę išvažiuojančiuosius, turėtume džiaugtis, kad nemaža dalis mūsų piliečių galbūt taps normaliais europiečiais. Išmoks kaip gali būti kuriama europinė valstybė. Tada liks tik vienintelė problema – kaip juos susigražinti ir atiduoti jiems valstybės vairą. Ar jiems patiems reiks kurti savą EP (emigrantų partiją - apie tai kažkada yra rašęs ir a.a. G.Beresnevičius), ar galima būtų juos integruoti į esamas partines struktūras. Tarkim, konservatoriai, kurių šansai ateinančiuose rinkimuose nėra dideli, tikrai nemažai balsų laimėtų, jei prieš rinkimus pirmuose trijuose dešimtukuose vietas atiduotų daug užsienyje pasiekusiems lietuviams. Ypač prakutusiems teisėtvarkoj, administravime. Tik ar norės kas iš esančiųjų užsitarnautos kėdutės atsisakyti? Nors kita vertus – juk vardan Tos – ko nepadarytum. Ar ne, Andriau?