© "Sekundė"

„Užsidirbti tikrai galima ir čia. Tie, kas išvažiuoja, nemažai galėtų ir čia užsidirbti. Esmė ta, kad kultūrinis gyvenimas, pati fizinė infrastruktūra, ypatingai jaunimui, jeigu ją palygintume su kitais kraštais, yra nepatraukli. Ir jei mes tų priežasčių nematome, jas ignoruojame, o viską nurašome į tai, kad neliko patriotiškumo, tai aš manau, kad mes paprasčiausiai naiviai matome tą problemą ir ji toliau didžiuliais tempais vystysis“, - diskusijoje apie globalią Lietuvą kalbėjo ISM rektorius, pridūręs, kad vien emocijomis ir meile tėvynei žmonių nesustabdysi.

Šviesioji ir juodoji emigracijos pusės

Nerijus Pačėsa

© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

„Normalų mobilumą aš matyčiau kaip pozityvų reiškinį, nes užsidarymas savame kieme yra labai ribojantis veiksnys. Visi puikiai suprantame, kad žmogus ir jo mąstymas auga tiktai per pažinimą – kultūrinės įvairovės, kitų praktikų, kitų kraštų. Bet čia ta gražioji pusė“, - kalbėjo ISM rektorius.

Tačiau drauge jis pastebėjo, jog Lietuvos emigracijos priežastys – toli gražu ne pažintinės, o iš dalies ekonominės, iš dalies emocinės. N. Pačėsos teigimu, šiuo metu Lietuvoje tiesiog dominuoja mintis - kaip kuo greičiau palikti šitą bėdų kalną.

Filosofas Vytautas Rubavičius teigia, kad ypač ryškiai šalių skirtumus pajaučia tie žmonės, kurie būdami jauni įgyja galimybę pakeliauti svečiose šalyse – tuomet jie įgyja tarsi tam tikrą atskaitos tašką, nuo kurio ima vertinti ir savo gimtosios šalies privalumus ir trūkumus.

„Grįžę staiga jie čia realiai pamato, kas vyksta apskritai, nes turi tam tikrą atskaitos tašką. Jiems kyla klausimas, kodėl čia yra tik babkių darymas ir pinigų plovimas, kodėl čia tokia politika ir tokie politikai, kodėl čia tokia neteisybė ir beteisiškumas, kodėl tam tikros elito grupės gyvena nepaprastai gerai, bet jau nebesirūpina niekuo?“ – diskusijoje apie globalią Lietuvą svarstė filosofas.

„Reikia galvoti apie priežastis, kodėl taip yra, kodėl žmonės su tokia mintimi siekia išvažiuoti iš Lietuvos, kodėl gimnazijų reitinguose yra indikatorius, kiek iš tos gimnazijos išvyko studijuoti į užsienį. Pats savaime išvykimas į užsienį yra gėrybė, lygio demonstravimas. Pabėgti iš Lietuvos yra gerai, jau geras tonas. Jeigu tu likai, jau yra blogai“, - teigė N. Pačėsa.

Tačiau, jo nuomone, vien patriotizmu žmonių nesustabdysi, o galimybė dirbti ir užsidirbti Lietuvoje nėra tokia beviltiška. Jo tvirtinimu, užsidirbti galima ir Lietuvoje, tačiau problemų kelia kitos priežastys – kultūrinio gyvenimo skurdumas, fizinė infrastruktūra.

Mūsų šalyje sunku net vaikus auginti?

Paprašytas įvardinti pavyzdžių, kodėl žmonėms nėra gera gyventi Lietuvoje, N. Pačėsa minėjo aplinką, kuri supa žmones mūsų šalyje. Jo teigimu, santykiai tarp žmonių mūsų valstybėje nėra bendruomeniški, o tapo labai individualistiniai.

„Žmonės išvykę pamatė pavyzdžius, kad žmonės gyvena kitaip“, - svarstė ISM rektorius, nors sutiko, kad santykiai tarp visuomenės narių iš dalies priklauso ir nuo pačių gyventojų.

Jis, be kita ko, pridūrė, jog tuo atveju, jei ignoruotume ekonominius faktorius, tai beviltiškumą žmonėms kelia ir fizinė infrastruktūra. „Pradėkime nuo to, kad tarp darbo ir miego kažkas dar lieka. O tai lieka tam tikras gyvenimas – kultūrinis ar sportinis. Šioje vietoje mes palyginus su bet kuria šiek tiek pažengusia šalimi esame labai toli. Mes giriamės, kad kažkur nutiesėme dviračių taką, bet kas išvažiuoja į Skandinaviją ir grįžta čia, yra pasibaisėję, čia neįmanoma dviračiu važiuoti“, - kalbėjo ISM rektorius.

Pasak jo, lygiai tokia pat situacija būtų ir su krepšinio aikštelėmis – norint išeiti su mažu vaiku pažaisti krepšinio, gali tekti sugaišti nemažai laiko stengiantis surasti normalią ir saugioje aplinkoje įkurdintą aikštelę.

„Atrodo, tai smulkmenos, bet žmogus, kuris gyvena, gyvena tuo metu, čia ir dabar, su mažu vaiku, galvoja apie jo ateitį, jis sau užduoda klausimą – o kas mane čia laiko? Taip, mane laiko tai, kad esu lietuvis, bet tik tiek. O ką man Lietuva duoda, kad aš esu lietuvis? Kiekvienas žmogus užduoda ir dažna neranda atsakymo. Sąmoningesnis ras atsakymų, deja, negalime tikėtis iš visuomenės, kad ji visa tuos pačius atsakymus ras“, - teigė N. Pačėsa.

Šalis nepatraukli ir kitataučiams

Kalbėdami apie demografinius Lietuvos rodiklius, N. Pačėsa ir V. Rubavičius pastebėjo, kad kompensuoti emigracijos nuostolių nepajėgtų nė pagausėjęs gimdymas, nes esą mūsų šalyje sušlubavo tautos, kaip bendruomenės, kūrimas apskritai.

„Demografija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, bet klausimas yra apie nacionalinės savikūros programą, kaip ji veikia įvairiais lygmenimis, kiek stipri yra bendruomenė, kokia jos kūrybinė galia, ar mes apskritai diegiame kokias nacionalines raidos, saviraidos programas“, - klausė V. Rubavičius.

Vytautas Rubavičius

© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Tuo tarpu ISM rektorius teigia, kad Lietuva viena puse tapo globali ( iš mūsų į pasaulį pabyra tūkstančiai tautiečių), o kita puse – vyrauja noras užsiverti ir gyventi savame pasaulėlyje. Jo nuomone, jeigu Lietuvon nori atvažiuoti studijuoti kas nors iš ne Europos Sąjungos šalių, tai padaryti yra gana sudėtinga.

„Mes dėstytoją turime. Mes jo negalime įdarbinti jau visi metai, jis iš Tailando. Puikus dėstytojas, jis vis dar čia, bet jo kantrybė jau trūksta“, - kalbėjo rektorius.

Jis pabrėžė, kad atviroje erdvėje, kai negebama išlaikyti pačių aktyviausių piliečių, suaktyvėjęs noras gimdyti, jeigu jį įmanoma kaip nors aktyvinti, mūsų šaliai vis tiek nepadėtų: „Reprodukcija čia nepadės, reikia, kad šita vieta būtų patraukli gyventi, studijuoti, kurti šeimas – ir ne tik lietuviams. Ir dabar turime kitataučių, bet aš sakyčiau – per mažai, nes tas mus veda į provincialų mąstymą ir uždarumą“.