Teisininkai ir politikai netyčia prasižengusiems žmonėms nuolat kartoja: „Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“. Fiziniai asmenys už įstatymų nepaisymą baudžiami visu griežtumu, o štai valstybės institucijos, pasirodo, teisės aktų gali visiškai nepaisyti. Nebaustinai.

Teko kalbėtis su keliais sodininkų bendrijų gyventojais. Pasirodo, jie turi daug problemų, apie kurias kiti žmonės nė nežino. Viena iš pagrindinių problemų susijusi su tuo, kad Vyriausybė ir ministerijos nesilaiko dar 2014 m. gruodį Seimo priimtos Sodininkų bendrijų įstatymo pataisos.

Jų esmė tokia. Pataisos numato, kad savivaldybės turi perimti sodininkų bendrijų kelius, o Vyriausybė turėjo iki 2015 m. vidurio parengti minėto įstatymo įgyvendinamuosius aktus. Tačiau tai nepadaryta iki šiol. Vyriausybė į terminus gal ir būtų „įtilpusi“, tačiau ministerijos, su kuriomis viską reikėjo derinti, vis delsė, galop, anot sodininkų, nuspręsta, kad įstatymui vykdyti nėra pinigų.

Kodėl? Pasirodo, sodininkų bendrijų kelius savivaldybėms perduoti nėra paprasta. Formaliai žiūrint, reikia atlikti kadastrinius matavimus, o tai kainuotų dešimtis, jei ne šimtus milijonų eurų. Jų nenori skirti nei ministerijos, nei savivaldybės. Nors Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija siūlo kelius savivaldybėms perduoti be jokių formalumų.

Tada Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai, į kuriuos kreipėsi sodininkai, sugalvojo paprastesnį būdą, kaip savivaldybes priversti prižiūrėti ir sodininkų bendrijose esančius kelius, nes dabar jie žiemą nevalomi, vasarą negreideriuojami ir t.t. – esą tai pačių gyventojų reikalas. Sumanyta į Vietos savivaldos įstatymą įrašyti nuostatą, kad minėtų kelių priežiūra yra savivaldybių funkcija. Seimas tam pritarė, tačiau turėjo paprašyti Vyriausybės išvados. Ši savo ruožtu atsakymą turėjo suderinti su ministerijomis. O čia viskas ir įstrigo. Minėtos nuostatos likimas neaiškus iki šiol.

Daug kam gal atrodo, kad tai iš tiesų tėra problema sodininkų, kurie į sodus esą atvažiuoja tik pailsėti. Tačiau taip nėra, o ir įstatymas tą liudija. Tas pats Sodininkų bendrijų įstatymas nurodo, kad sodininkų bendrija yra ne tik poilsio, bet ir gyvenamoji vieta savivaldybių teritorijoje, todėl visos paslaugos sodininkų bendrijų gyventojams turėtų būti teikiamos tokios pat kaip ir gyvenantiesiems miestuose, gyvenvietėse ar kaimuose. Deja, taip nėra. Savivaldybių ir seniūnijų veikla baigiasi ties sodininkų bendrijų teritorijų riba, tenykščių kelių būklė joms nerūpi.

O turėtų rūpėti, nes sodų bendrijų gyventojai yra tokie patys mokėtojai kaip ir gyvenantieji miestuose, kaimuose ar gyvenvietėse. Kaip žinome, pagrindinis savivaldybių pajamų šaltinis yra gyventojų pajamų mokestis, kurį sodininkai moka kaip ir visi kiti. Tačiau visi kiti gali prie namų privažiuoti nuvalytais keliais, o sodininkai – ne. Tai gal tada atleiskime juos nuo mokesčių savivaldybei? Gal tegu jie moka tik už paslaugas, kurias gauna – sveikatos draudimo mokestį, „Sodros“ mokestį ir pan.? Juk, pavyzdžiui, iš duoną parduotuvėje perkančio žmogaus niekas nereikalauja susimokėti ir už pieną ar sviestą, jei jų neperka. Tačiau valstybės institucijos, prisidengdamos vien tuo, kad kelius perduoti įmanoma tik atlikus kadastrinius matavimus, o tam trūksta pinigų, nevykdo įstatymo ir neįpareigoja savivaldybių rūpintis sodininkų bendrijų keliais.

Istorijos moralas labai paprastas. Už tokius dalykus fizinis asmuo būtų patupdytas už grotų, o valstybės institucijos, spjaunančios į įstatymą, sau kuo ramiausiai dirba toliau, nė nuo vieno valdininko ko galvos nė plaukas nenukrito.

Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė

Atsakyti

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.