Lietuva lietuviui gimtoji šalis. Tačiau masės tautiečių išvyksta savo laimės ieškoti svetur. Tik ar įmanoma surasti ją? O gal ši būsena susikuriama? Kaip tai padaryti?

Ko reikia žmogui, kad pajutęs meilę savo gimtajai šaliai, imtų kurti gerovę sau, savo šeimai bei supančiai aplinkai? Kiekvieno savos patirtys, savi keliai. Turbūt dažnai to pradžia – su troškimu, meile išjausta detali svajonė, o tuomet jau veiksmai, padedantys įkūnyti savo mintimis sukurtą kūrinį.

Savomis jau įgyvendintomis svajonėmis, sava patirtimi bei šeimos istorija dalijasi Raimondas Bružas – šiaudinių namų statybos įmonės „Kruna“ vadovas ir inžinierius bei knygos „Statau šiaudinį namą – praktinis sveiko būsto statybos vadovas“, planuojamos išleisti kovo mėnesį, autorius:

„Mūsų šeimos istorija prasidėjo prieš kokius devynerius metus. Rodos, tik devyneri, tačiau pilni įdomių ir romantiškų detalių metai.

Kažkada atskirai išvykę iš skirtingų Lietuvos miestelių studijuoti magistrantūros į Daniją, netrukus ten susipažinę ir vienas kitą pamilę, Dovilė ir aš jau nelabai galėjome įsivaizduoti gyvenimo atskirai. Tuom įsitikinom leidęsi į kelionę iš Danijos į Maroką atostogų tik pradėję bendrauti. Beveik dviejų savaičių nuotykis sutvirtino mūsų šeimos pamatus.

Grįžę ir keletą savaičių pailsėję, abu pasinaudojom galimybe išvažiuoti į Pietų Korėją studijuoti pagal studentų mainų programą. Pakeliui į Pietų Korėją porą savaičių svečiavomės Kinijoje. Beveik pusmetį praleidę Pietų Korėjoje, nusprendėm, jog nenorime atsisakyti netikėtai atsiradusios progos stažuotis Indijoje. Taip abu atsiradome Haiderabade (Indija), kur pragyvenome taip pat beveik pusmetį. Būdami ten ir turėdami nemažai laisvo laiko vakarais (ten temsta apie 19 val.), įsukom mažą versliuką – internetu pardavinėjom ten pirktus drabužius lietuviams. Ir maždaug šiame mūsų gyvenimo taške supratome mums svarbų dalyką. Tam, kad suvoktum, jog Lietuva – tai pati šauniausia vieta gyventi ir dirbti, reikia ir pakeliauti, ir pagyventi milijoniniuose miestuose, kur žmonių skaičius pralenkia ne vieną Lietuvą, ir išbandyti ten esančias karjeros galimybes. Tuomet ir užgimė mūsų svajonė gyventi Lietuvoje, kiek tolėliau nuo miesto.“

Tad net turėdami galimybes rinktis bet kurią šalį, pajutę ne vienos jų pulsą, vis dėlto jaunoji pora, vedama širdies troškimo, sugrįžo į gimtuosius namus, jau čia kurti savą šeimą. Nepasidavę šaltam proto balsui ir toliau svajodami bei darydami žingsnius savos svajonės įgyvendinimo link, šiandien jau su džiugesiu gali žvelgti į savo pačių įkūnytą svajonę.

„Gimė Sibilė, – toliau pasakoja Raimondas. – Tapome tikra jauna šeima. Nors neturėjom nei pinigų namui, nei žemės kur jį statyt, pradėjom piešti savo būsimo namuko eskizus. Tikriausiai labai šito norėjom, nes jau po trejų metų nuo tos akimirkos, kai pradėjom piešti savo svajonę ant lapo, mes gyvenome nuosavame jaukiame namuke be jokių įsipareigojimų bankui, ekologiškoje gyvenvietėje, apie 40 km nuo Vilniaus.“

Savaime suprantama, jog žmogaus gyvenimo kokybė – tai ne vien būstas. Žmogus – kūrėjas, tad jo vidinę būseną didžiąja dalimi lemia ir pasirinkta veikla. Jei kasdien tenka keliauti į darbą kaip į prievolę, pradeda lydėti įtampa, nebelieka kūrybos. Galbūt dažnas tiki, jog ir neįmanoma kitaip. Bet ar išties? Štai Raimondas su Dovile savu pavyzdžiu parodo, kad gali būti ir kitaip:

„Abu dirbame darbus, kurie labai patinka. Dovilė šiuo metu nemažai fotografuoja, atlieka daug apmokamų, su grafiniu dizainu susijusių darbų (internetinių puslapių priežiūra, logotipų kūrimas, knygos maketavimas ir pan.) bei pradeda savo drabužių kūrimo veiklą, o aš užsiimu individualia gyvenamąja statyba.

Abiems beveik kasdien tenka važinėti į Vilnių. Nors buvo akimirkų, kai manėm, jog 40 km yra didelis atstumas dažnam važinėjimui, šiandien abiems šis atstumas nesudaro nepatogumų ir, ko gero, nesudarytų, jei būtų dar didesnis. Juk kai darbas – tai tau patinkanti veikla, visa kas einasi daug lengviau.“

Toks kitoniškas pasirinkimas priimtinas anaiptol ne kiekvienam, bet juk išties tai tik požiūrio klausimas. Būtent šis gyvenimo būdas su jo teigiamomis ypatybėmis šeimai buvo tinkamiausias. Pašnekovas detalizuoja:

„Toks mūsų pasirinkimas – gyvenimas kaime (tiksliau įvardijus gyvenvietėje), kur, regis, miesto patogumų nėra, dažnam, žinančiam mūsų istoriją, būna nesuprantamas. Tačiau mes tai, ką kiti įvardija kaip trūkumus, matome kaip privalumus ir atvirkščiai.“

Kaip vieną iš privalumų, Raimondas įvardija ir puikias sąlygas savo dukrai vaikų darželyje, esančiame miestelyje visai greta jų gyvenvietės:

„Sibilė lanko darželį Musninkų miestelyje. Atstumas iki jo nuo mūsų Krunų gyvenvietės tik apie pusantro kilometro. Buvo metas, kai dvejojome dėl tokio pasirinkimo, tačiau šiandienė patirtis byloja, kad tai išties puiki vieta Sibilei. Auklėtojų tarpusavio santykiai tiek su vaikais, tiek su tėvais yra gan artimi, bendraujama ir neoficialioje aplinkoje, vaikui skiriama daug dėmesio. Visa tai išties nuostabus privalumas.“

Ir tai toli gražu ne vienintelis teigiamas dalykas. Vyriškis pasakoja ir apie štai tokį įdomų vyksmą savos šeimos gyvenime:

„Pakitus gyvenimo būdui, o ir užsiimant patinkančia veikla, pastebėjome, jog mūsų šeimos pajamos po truputėlį vis didėja, o štai išlaidos, mūsų požiūriui į pirkinius esant jau brandesniam, išlieka tokios pat ar net kiek mažesnėmis tampa. Taip vis šiek tiek turtingesni daromės. Panašius procesus pastebime pas didžiąją dalį pažįstamų, besikuriančių kaime. Atsitiktinumas? O gal dėsnis?“

„Tad svarbiausia žinoti, ko nori, tvirtai žingsniuoti link savų tikslų, tuomet ir visata suskubsta tau į pagalbą“, – teigia Raimondas jau baigdamas savos šeimos istoriją.

„Žinant ko nori ir trokštant to iš visos širdies, bet ne visko iš karto, sulauki ir draugiško aplinkos santykio – taip siekiai tampa įgyvendinami.

Pradėjus sąmoningai siekti malonumą teikiančio darbo, be nesibaigiančio skubėjimo, įtampos, pakako dvejų-trejų metų ir mūsų norai virto tikrove. Tad dabar sava veikla esame visiškai patenkinti, juk turime daug kūrybinės laisvės, o darbus dėliojamės sava nuožiūra.“

„Gyvenimas šalia gamtos paįvairina kasdienybę, lemia geresnę sveikatą ir netgi santykių šeimoje tvirtumą“, – priduria jis.

Tad štai kokias nuostabias galimybes dar turime Lietuvoje: įsigyti lopinėlį žemės ir jame sukurti puikias sąlygas gyventi savai šeimai. O juk esti ir tokių valstybių, kuriose hektaras žemės įperkamas tik labai turtingiems žmonėms. Būdami gamtos, kurią savoje šalyje dar turime nuostabią, apsuptyje galime kvėpuoti tyru oru ir džiaugtis jos dovanojamomis gėrybėmis.

Smagu matyti savame krašte atkaklius žmones, pradėjusius nuo nulio ir sukūrusius gerovę sau, savai šeimai bei aplinkiniams. Juk su didžiausiu užsidegimu Raimondas, ėmęs statyti šiaudinį namą savai šeimai, tuo patraukė ne vieno žmogaus dėmesį. Taip susibūrė ir „Krunos“ komanda, užsiimanti švariomis statybomis. Kūrybinga, kokybiškai atliekanti savus darbus komanda.

Tokie pavyzdžiai – tai tarsi gyvi įrodymai netikintiems, kad ir taip įmanoma, kad išties laimė mūsų gyvenime – tik mūsų pačių atsakomybė. Būtent tokių žmonių: energingų, veikiančių su užsidegimu (nuo minties iki konkrečių poelgių), atkakliai siekiančių savų tikslų, mylinčių gamtą bei kuriančių tvirtas šeimas rankose Lietuvos ateitis.

http://minfo.lt

Atsakyti

Please enter your comment!
Please enter your name here

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.