Tėvo Stanislovo pamokslas sakytas prieš 20 metų aktualus ar net aktualesnis šiandienai.
Gruodžio 12 d. sukanka 20 metų kai Santarvės premija buvo paskirta Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui.
Dovanos
Jis ir vėl pas mus atėjo! Šventėme Kalėdas – džiaugsmo šventę! Gyvenome meilės, krikščioniško atlaidumo vieni kitiems, tikėjimo ir vilties, kad sugebėsime šias dovanas išsaugoti, dienas. Jau baigiasi antrasis tūkstantmetis, kai Jis su mumis. Kai apie tai pagalvojame, užgriūva begalės ir džiaugsmingų, ir liūdnų minčių. Ir neduoda ramybės svarbiausias klausimas: ,, Atėjusysis, ką Tu čia randi ?”
Skausmas perveria širdį, kad ir Kalėdų dienomis pasaulyje teberandi degančius inkvizicijos laužus – anaiptol ne perkeltine prasme. Žemės vaikai niekina, kankina ir net žudo vieni kitus užtai, kad jie kitokio tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų. Tu teberandi daugybę kenčiančiųjų, teberandi valstybių, išbrauktų iš pasaulio žemėlapio! Tu pamatai, kad žemės vaikams nebepakanka tų devynių gramų švino, kurio jau kalnų kalnai prigaminta, ir jie suka galvą, kaip išrasti nuodų ar ginklų, žaibiškai sunaikinančių milijonus…Tu visa tai randi !!!
Tačiau, Atėjusysis, Tu randi ir daug gera! Mylintiesiems, ramybę skleidžiantiesiems neapsvaigsta galva nuo sentimentalių ,,betliejų“, nuo lėkšto Kalėdų senelio sąmojo, nuo parduotuvių blizgesio, nuo tuštybės, įvyniotos į žėrinčius popierėlius, nuo persisotinusios tuštybės. Romieji ir mylintieji pasiaukodami dirba gyvuosius, būtinuosius artimo meiles darbus. Jie slaugo, guodžia, šelpia, maitina, malšina kūno ir sielos skausmus, atveria globos namų duris – juk yra tiek daug tikrųjų dovanų, kurias ir galime vieni kitiems atnešti.
Kai mąstai apie tokias dovanas, kyla dar vienas kankinantis klausima. Anais, okupacijos laikais, susikaupusi, susitelkusi, budinti tauta labiausiai ilgėjosi laisvės, tikėjimo, meilės savosios valstybės. Ypač – savosios valstybės! Bet kodėl dabar, kai ją sukūrėme, jį pasidarė tokia nemylima, net nekenčiama, ir nieko kita neplūstame taip baisiai, kaip jos.
Atėjusysis, bet ir čia Tu neleidi nusiminti, suteiki vilties. Tu leidi mums išgirsti, kaip vis dažniau ima skambėti žodis ,,santarvė“ , pajusti, kaip stiprėja jos ilgesio banga. Štai gerasis Julius (Kazėnas) iš Panevėžio įkūrė Santarvės fondą. Jo renginiuose prieš metus šio fondo premijos pirmasis laureatas, mano mylimas poetas Justinėlis (Marcinkevičius) kalbėjo apie užmirštąjį Dievą ir užmirštąją meilę. Šių metų laureatas, mano Šiaurės lagerių ir šachtų bendražygis Kazimierėlis (Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas) – apie nemylimąją meilę, kurios visi esame pasiilgę.
Atėjusysis! Padėk mūsų tautai susitaikyti, atsiverti pasiilgtajai meilei!Padėk mūsų tautai susitaikyti, atsiverti pasiilgtajai meilei! Padėk surasti santarvę, tik ir galinčią tą užmirštąjį Dievą ir užmirštąją meilę pažadinti! Ir tai būtų gražiausia dovana, kurią taip ilgai savo laisvės ilgėjusis tauta galėtų atnešti savo valstybei.
1995 gruodžio 30
- Julius Kazėnas
- Justinas Marcinkevičius
- Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas
