Ankstyvą gegužės rytą iš Ukmergės išriedėjo Santarvės fondo autobusiukas link Varšuvos. Grupelė žmonių, nusiteikusių linksmai ir optimistiškai, išsiruošė atlikti neįtikėtiną misiją. Per tris dienas nuvažiuoti daugiau nei 2 tūkstančius kilometrų, aplankyti Varšuvą, Krokuvą, Vavelį – Lietuvos ir Lenkijos didžiavyrius, būtinai užsukti į Veličkas ir Čenstakove pasimelsti prie stebuklingojo Juodosios Madonos paveikslo Jasna Gora vienuolyne.
Atrodytų, kad per tris dienas, skirtas šiai kelionei, tiek pamatyti ir aplankyti jau pakankamas iššūkis, bet gi – ne! Šis maršrutas – tai tik antraeilis kelionės tikslas. Šiai nedidelei septynių žmonių grupelei Santarvės fondo valdyba patikėjo neįtikėtiną misiją. Mes vykome įteikti Auksinį Santarvės fondo medalį ,, Pro augenda concordia“ ( Už santarvės puoselėjimą) buvusiam Lenkijos ambasadoriui Jerzy Bahr už nuopelnus, plėtojant Lietuvos ir Lenkijos draugiškus santykius. Būdamas ambasadoriumi mūsų šalyje Jerzy Bahr paruošė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio bendradarbiavimo ir draugystės sutartį, kurią pasirašė Lenkijos tuometis Prezidentas L. Valensa ir Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas.
Varšuvoje, Lenkijos prezidento A. Kwasnewskio biure buvome maloniai priimti posėdžių salėje. Džiaugsmingai ir pakiliai nusiteikę laukėme prezidento ir ambasadoriaus. Atvykusieji kiekvienam maloniai spaudė rankas, stebino labai draugiška šilta atmosfera, ambasadorius tiesiog pribloškė gražia taisyklinga lietuviu kalba. Nutilus šurmuliui, Julius Kazėnas, Santarvės fondo steigėjas, pradėjo ceremoniją kalba, kurioje išdėstė ambasadoriaus nuopelnus Lietuvai. Po medalio įteikimo žodį tarė jo Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasnewskis. Jis padėkojo ambasadoriui už viso gyvenimo darbą Lenkijai, santarvei, taikai, kaimyninių šalių – ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, Rusijos ir ypač Karaliaučiaus krašto,- draugiškų santykių puoselėjimą, bendradarbiavimą, nuopelnus mokslui. Ambasadorius, atsakydamas į sveikinimus ir kalbas, dėkojo už jo darbo įvertinimą. Sakė, kad apdovanojimų turįs ne vieną, bet šis bus brangiausias, nes iš Lietuvos. O Lietuvą jis mylįs ne mažiau nei savo tėvynę Lenkiją.
Susitikimo pabaigoje kiekvienas buvome apdovanoti Lenkijos prezidento A.Kwasnewskio fondo albumais, skirtais jo darbo dešimtmečiui, su autografu ir bendra nuotrauka.
foto
Laikas nelaukia, mūsų kelionė tęsiasi. Laukia – Krokuva. Kelionė iki Krokuvos neprailgo, nors į vietą atvykome jau vakare. Bendra vakarienė ir smagūs įspūdžių aptarimai dar ilgokai užlaikė kartu. Ryt laukia vėl įtempta ir atsakinga diena.
Išaušęs ankstyvas rytas pasveikino mus lietumi. Bet jis mums nuotaikos nesugadino, o bepusryčiaujant ir visiškai išsigiedrijo. 10 valandą mes jau lūkuriavome ties didingu Griunvaldo mūšiui paminklu (mūsiškai – Žalgirio mūšiui), laukdami susitikimo su ambasadoriumi. Nuostabi senosios Krokuvos alėja prašmatniais namais remiasi į 1498 metais gotikiniu stiliumi pastatytą gynybinį įtvirtinimą – tai pagrindiniai miesto vartai, vedantys į Krokuvos senamiestį, kurie iš pat pradžių buvo apsupti 30 metrų pločio grioviu. Barbakanas – tai vienas iš nedaugelio likusių istorinių įtvirtinimų ir gynybinių užtvarų, supančių karališkąjį miestą bei vienas iš trijų gynybinių įtvirtinimų, geriausiai išlikusių Europoje. Greit ir mes žengsime pro šimtmečius menančius vartus, tik prieš tai dar užsuksime į Krokukos Rotušę.
Krokuvos Rotušėje mūsų delegaciją priėmė Krokuvos vaivadijos generalinė direktorė Malgorzata Bywanis – Jodlinska. Vaivadijos valdymo aparato viršūnėje: vaivada, maršalka, generalinis direktorius. Krokuvos vaivadijoje gyventojų skaičius apie 3 milijonus, Krokuvoje gyventojų skaičius artėja prie milijono. Lenkijos gyventojų skaičius apie 36 milijonus, 2 milijonus priskaičiuoja emigrantų. Turi jie ir imigrantų. Krokuvoje dažnas imigrantas iš Ukrainos. Dažniausiai imigrantai dirba slaugos, senelių ir vaikų priežiūros sferose, įprastai jie būna aukštos kvalifikacijos specialistai. Todėl abi pusės yra patenkintos: vieni gauna kvalifikuotą darbo jėgą, kiti – darbo užmokestį didesnį nei tėvynėje. Varšuvoje yra netgi kinų tautybės imigrantų, bet lenkai nesiskundžia jais, o džiaugiasi – jie savo verslumu prisideda prie Lenkijos biudžeto ir gerovės augimo.
Priėmimas generalinės direktorės buvo šiltas ir nuoširdus. Taip besišnekučiuojant prie vaišių stalo apie Lenkijos istoriją ir šiandienos aktualijas, nepastebimai prabėgo valanda. O, kaip žinia, laikas nelaukia, valdininkai grįžo prie savo darbų, o mes nuskubėjome pasinerti į didingą Krokuvos senamiestį, menantį ir Lietuvos didingus valdovus bei istorinius įvykius.
2.
Foto
Peržengę pagrindinius miesto vartus, patekome į viduramžių miestą pilną zujančių žmonių. Labai daug jaunimo ir mokyklinio amžiaus vaikų. Paskutinį mokslo metų mėnesį mokyklų programose numatytos istorinės pažintinės ekskursijos moksleiviams. Kadangi daugelį metų Krokuva buvo karališkoji Lenkijos sostinė, jos senamiestis labai įspūdingas. Tai centrinė miesto dalis, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Pagrindinė miesto aikštė apsupta didingų pastatų. Turgaus aikštėje , kuri laikoma didžiausia viduramžių aikšte visoje Europoje (pastatyta 1257m., o aikštės dydis 40 tūkst. kv. metrų), ir šiandien pilna prekeivių siūlančių suvenyrų, dailės dirbinių, nacionalinių valgių ir, žinoma, šiuolaikiškų lauko kavinių ir kavinukių, prabangių restoranų ir lenkiško alaus.
Pirmoji bažnyčia, kurią aplankėm Turgaus aikštėje – tai Šv. Marijos bazilika – iš plytų XIII amžiuje pastatyta 80 metrų aukščio gotikinio stiliaus bažnyčia. Ji atstatyta XIV amžiuje. Kas valandą iš aukštesnio bažnyčios bokšto pasigirsta trimito garsas, kuris kiekvieną kartą nutrūksta toje pačioje vietoje. Ši melodija skirta XIII amžiuje gyvenusiam trimitininkui. Norėdamas perspėti gyventojus dėl mongolų užpuolimo pradėjo trimituoti, tačiau jis buvo pirmasis užpuolikų nušautas žmogus, kuris taip ir nebaigė trimituoti.
Turgaus aikštės centre iš šiaurės į pietus nusidriekęs renesanso stiliaus Turgaus halės pastatas, suprojektuotas keliaujančio italų architekto, pastatytas 1560 metais. Vėliau rekonstruotas. Viršutiniame halės aukšte įsikūręs Lenkijos meno muziejus. Turgaus halės pastatas stebino dydžiu, statinio elegantiškumu ir puošnumu.
Kelią pastojo Rotušės laikrodžio bokštas. Laikrodis vis dar kas valandą informuoja miestelėnus apie esamą laiką. Gotikinio stiliaus bokštas buvo pastatytas iš akmenų ir plytų XIII amžiaus pabaigoje, aukštis buvo 70 metrų, dėl gaisrų aukštis sumažėjo. Nuo XVII amžiaus pradžios bokštas pakrypo 55cm. Vakarinę pastato sieną bandyta sutvarkyti taip, kad šis daugiau nebesvirtų, bet nesėkmingai. Tai dabar lenkai turi lyg antrą Pizos bokštą. Įkopti siaurais, stačiais ir aukštomis pakopomis laiptais į bokšto viršutinį aukštą, kur laikrodžio mechanizmas, taip pat nemenkas iššūkis. Bet toks vargas apvainikuojamas nuostabiais miesto panoraminiais vaizdais: atsiveria Rotušės turgaus aikštės dydis, bažnyčių ir katedrų bokštai, didingi pastatai. Nulipti taip pat prireikia pastangų; tikriausiai gera kojų mankšta ilgai neleis pamiršt Rotušės laikrodžio bokšto.
Pasigrožėję panorama, pasukome į karališkąją miesto dalį – Vavelio rūmus. Pakeliui pasigrožėjome Dvylikos apaštalų bažnyčia. Šios bažnyčios su niekuo nesupainiosi. Jau nuo 1730 metų dvylika apaštalų puošė priekinę Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bažnyčios tvorą. Skulptūrų autoriai vokiečiai, jų originalūs darbai buvo pagaminti iš tokio akmens, kuris negalėjo atlaikyti laiko išbandymų. Kai dėl erozijos skulptūros tapo nepataisomos, jos buvo pakeistos kopijomis. Tačiau ir šiandien jas tikrai verta apžiūrėti.
Šv. Florijono gatve , menančią net XIII amžių, kopiant į Vavelio kalvą, mus pasitiko Šv. Florijono vartai, vienas iš pagrindinių miesto simbolių, esantys netoli to paties pavadinimo bažnyčios. Šv. Florijono vartai arba „Šlovės vartai“ buvo pagrindinis karalių įėjimas, kai šie grįždavo namo iš pergalingų mūšių. Įžengus pro vartus, prieš mus atsiveria aikštė, apjuosta didingų pastatų kompleksu. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad žmonės šioje vietoje gyveno jau prieš 50 tūkstančių metų. Vavelio rūmai, pilis ir katedra pastatyti XVI amžiuje ant kalvos, kairiajame Vyslos krante. Renesanso stiliaus rūmai buvo naudojami kaip Lenkijos karalių rezidencija. Vavelio rūmuose be mus labiausiai dominančios katedros, kur palaidoti Lenkijos ir Lietuvos valdovai, žymiausi poetai, politikos veikėjai, galima pamatyti karūnacijos salę, ginklinę, iždą, Nacionalinę dailės kolekciją, Šv.Marijos baziliką, Šv. Onos bažnyčią su Koperniko kapu, Jogailos universitetą, vieną iš seniausių Vidurio Europos universitetų, kuriame įkurta Jogailos biblioteka su 300 000 knygų ir 5000 rankraščių. Labai apgailestavome, kad visko pamatyti neturime galimybės ir pagerbę Lenkijos ir Lietuvos valdovus, ypač Jogailą, išskubėjome nuo kalvos žemyn.
Pietums negaišome laiko, o vykome į Veličkos druskos kasyklas. Kasyklos, įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą, – tai didžiausias kalnakasybos muziejus pasaulyje.
Druskų kasyklos nuo pirmųjų durų užsidarymo už mūsų nugarų padarė neišdildomą įspūdį. Pirmiausia, galingų oro padavimo siurblių ūžesys ir trauka, leidimasis laiptais vertikaliai žemyn iki 60 m. Nukeliavę 2,5 km požeminiais labirintais pamatėme neįtikėtinus vaizdus, išgirdome dar mažiau įtikėtinas istorijas: milžiniškus urvus, juose įrengtas gyvenamas patalpas gyvenimui netgi su arkliais, koplyčias, požeminius ežerus, kuriuose vyrai išbandydavo savo moterų
3.
ištikimybę, skulptūrų gausą ir visame kame naudojamą vienintelę medžiagą akmens druską. Ragavome ir įsitikiname, kad akmens druska keliskart sūresnė, nei mūsų dienomis maistui naudojama druska. Čia aptikome ne tik istorinius reliktus, bet ir nuo šių dienų neatskiriamų paslaugų: sanatorija, gydyklos, pokylių sales, maitinimo įstaigos, suvenyrų krautuvėlės ir t.t. Kaip prabėgo trys valandos (tiek laiko tęsėsi ekskursija) net nepastebėjome. Priblokšti įspūdžių, fiziškai išsikrovę, laimingi grįžome į viešbutį kaip į namus.
Trečia diena. Ankstyvi pusryčiai. Paskutinės dienos dienotvarkė labai paprasta: 1 dalis – rytinis priėmimas pas ambasadorių; 2 dalis – miestas Lenkijos pietuose, Silezijoje – Čenstakavo ir paskutinioji – mintys sukasi jau link namų. Atsidėkoję už šiltą priėmimą viešbučio šeimininkei, apsikeitę komplimentais (kai kurie mūsų grupės vyrai suprantamai kalbėjo lenkų kalba), atsisveikinome ir pajudėjome iš Krokuvos.
Pavažiavus 4 km už Krokuvos pasukome į naujų modernių kotedžų gyvenvietę, kur įsikūręs ambasadorius Jerzy Bahr. Visų bendrai nuostabai ambasadorius jau mūsų laukė prie vartelių po lietsargiu (tądien rytas buvo ūkanotas ir smulkiai purškė lietus). Tokios pagarbos ir šilumos mes nesitikėjome. Ypatingas žmogus ir namai ypatingi. Dar neperžengus vartelių, jau pamatėm besipuikuojančią „koplytėlę“, bet tai ne tradicinė, kokią mes, lietuviai, suprantame, tai visiškai kitokia: po vienu stogeliu ir Marijos abrozdėlis, ir Jėzaus, ir net nežinau kokių šventųjų, o gal ir ne tik. Einant taku į namą, matėm dar ne vieną tokį meno kūrinį. Vienaukštį kotedžą, užimantį 300 kv. m, supa išpuoselėta natūrali gamta: egles, lapuočiai medžiai, žydintys krūmai, kai kur gėlės. Viskas tobulai paprasta, net žolė ne nuskusta, o atrodo laisvai želianti, bet ne per aukšta. Įėjus į namus, pasijutome lyg istorijos muziejuje, lyg abstrakčiojo meno, instaliacijų galerijoje. Tai vis ambasadoriaus meninės raiškos vaisiai. Sienos nukabinėtos koliažais ir, šiaip atrodo, kad joks įdomesnis daiktas – ar tai būtų kelių šimtų metų rąstas, ar senovinis medinis lango papuošimas iš Rusijos, bet kas, kas gali turėti savo paslėptą mintį ar naują gyvenimą, – pas gerbiamą ambasadorių namuose iš tiesų atranda „naują kvėpavimą“. Senasis rąstas, įtaisytas į praėjimo staktą, turi net jam dedikuotą eilėraštį, pakabintą rėmelyje; pūpso senovinių spalvotų koklių krosnelė sumūryta; šimto metų senumo varinė vertikali krosnelė su dušu (labai primenanti šiuolaikinius vandens šildytuvus) ir dar daug įvairiausių daiktų, kurie stebino ne tik panaudojimo originalumu, stebino dar ir tų daiktų išgauta nauja prasmė…. Didžiulis dviejų patalpų darbo kambarys su nemenka biblioteka. Lubas siekiančios knygų lentynos pristatytos knygų, skirtų ambasadoriui įdomių šalių kultūrai, kalbai, istorijai ir politikai studijuoti originalo kalba – Lietuvos, Karaliaučiaus ir Rusijos, Vokietijos, Ukrainos, Izraelio. Karaliaučiaus istoriją jis studijuoja nuo mokyklos laikų. Medžiagos turi sukaupęs nemažai. Šiuo metu ją tvarko, rūšiuoja ir ruošia perduoti bibliotekai, kad galėtų naudotis visuomenė.
Apžiūrėję namus, buvom pakviesti prie vaišių stalo. Dalinomės kelionės įspūdžiais, ambasadorius pasakojo savo gyvenimo fragmentus. Prieš „Geležinės sienos“ griūtį, trejus metus gyveno tremtyje Austrijoje ir buvo pasiprašęs pabėgėlio prieglobsčio. Į Lenkiją galėjo sugrįžti tik nepriklausomybės metais. Jerzy Bahr giminės šaknys Austrijoje, jo protėviai atsikėlė į Lenkiją po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Kai dirbo Ukrainoje ambasadoriumi, bendravo su daug žmonių, kurie pasakodavo apie savo bajorišką ar dvarininkišką kilmę iš Lenkijos. Tai ambasadorius juokavo, kad sprendžiant iš tokių pasakojimų galima pamanyti, kad Lenkijoje gyveno tik karaliai, bajorai ir dvarininkai. Tada kyla klausimas: o kas jiems patarnavo? Ambasadorius sako, kad nemėgsta knaisiotis po dabar taip madingus giminės medžius. Sako: ne istorinių šaknų reikia ieškoti, o pačiam kurti istoriją, t. y. aktyviai dalyvauti joje. Tai nereiškia, kad jis negerbia istorijos ar savo protėvių. Jis labai gerbia ir istoriją, ja domisi ir studijuoja, ir savo protėvius. Dar būdamas dvidešimties metų gavo savo austro protėvio nutapytą portretą, kuris perduodamas vyriausiajam giminės vyrui iš kartos į kartą.
Dar galėtume šnekučiuotis ilgai ir įvairiausiomis temomis. Su tokiu žmogumi pokalbiai nepabostų. Manyčiau, nei kiek neapsirinku sakydama, kad ambasadorius savo gyvenimo kredo pasakė dviem sakiniais: dar tarybiniais laikais, kalbant apie Lenkijos nepriklausomybę, jis yra pasakęs: „Aš nenoriu laisvos Lenkijos. Aš noriu, kad Lenkija būtų laisva tarp laisvų kaimynių.“ Jei turėtume daugiau tokių žmonių kaip Jerzy Bahr, nežinotume kas yra karas.
Atsisveikindami, spaudžiam rankas, dėkojam už šiltą priėmimą, kai kuriems mums už pažintį, už pasidalijimą žmogiškumu, gerumu, humaniškumu, kurie tiesiog spindi jo akyse. Išgaunam pažadą atvažiuoti į Ukmergę.
4.
Liko paskutinis numatytasis sustojimo taškas. Už 200 km, mūsų laukia Čenstakavos Juodoji Madona. Atmosfera autobusiuke pritilusi, matyt, visi paskendę mintyse: kas apie namus, kas apie susitikimo detales, o kas susikaupęs maldai šventoje vietoje. Besigrožėdami Silezijos kalvotu kraštovaizdžiu, nepastebėjome kaip priartėjome prie Čenstakavos. Dar tolokai iki miesto kelias lyg juosta nutįsta link horizonto, remiasi į aukštą kalvą, o iš medžių lapijos žalumos kalvos viršuje dangų remia aukščiausias bažnyčios bokštas. Sužavėti tokio vaizdo, dar labiau nekantravome pamatyti šventąjį Juodosios Madonos paveikslą, jau 600 metų traukiantį šimtus tūkstančių katalikų piligrimų. Kasmet čia apsilanko apie 3-4 mln. Pauliečių vienuolynas įsikūręs ant Jasna Gura kalvos. Vienuolyno prieigose didžiulė aikštė, kurioje linijomis sustatytos lauko kėdės tūkstančiams maldininkų savaitgalinių mišių aukojimui. Aikštė apjuosta Kristaus kančių kelio stacijų skulptūromis, o centre Marijos kukli skulptūra, atsisukusi į miestą, pakelta ranka lyg laiminanti ir sauganti jį ir miestelėnus. Vienuolyno architektūrinis ansamblis įspūdingas dydžiu, gausybe bažnyčių, koplyčių, pastatų. Aukojamų mišių giesmės persipina su povų klykavimais. Prie vienuolyno barokinės bažnyčios glaudžiasi 106 m bokštas ir koplyčia su garsiuoju Juodosios Madonos paveikslu. Koplyčioje juntama neįprasta atmosfera: šviesa, krintanti per langų vitražus, prislopinta, aukojamų mišių giesmės, besimeldžiančiųjų atkartojamos maldos, šurmulys, šventos vietos energetika,- viskas sumišę, taip veikia ir jaudina, kad, regis, jauti kiekvieną savo kūno ląstelę, emocijos tokios stiprios, kad vos tramdai vidinę raudą. Vienoms mišioms pasibaigus, paprašoma arčiau šventoriaus privežti neįgaliųjų vežimėliuose vaikus (tądien, matyt, buvo aukojamos mišios už vaikus). Ir mišios vėl pradedamos aukoti. Tikintieji, maldai sustiprinti, kaltėms išpirkti, gali apeiti apie altorių, kai kurie eina keliais. Ši eisena beveik nenutrūkstanti. Antrame koplyčios aukšte, patalpoje su Jėzaus dideliu paveikslu ir suolais, tikintieji ir vienuolės gali visiškoje tyloje pasinerti į maldas.
Užrašę į lapelius savo norus, paaukoję Marijos altoriui baltoms rožėms, pasukome link šio nuostabaus architektūrinio ansamblio vartų. Į autobusiuką grįžtame neskubėdami, aptardami patirtus įspūdžius ir jausmus. Nors kelias į namus laukia tolimas, bet mes ramūs ir laimingi, atlikę savo ypatingąją misiją, pažinę naujus ypatingus žmones, pamatę naujas vietas ir dar pasimeldę prie šventojo paveikslo. Norisi uždainuoti „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido…“, bet jau žinome, kad mūsų kelionės pabaiga tik paryčiais ir mes esame laimingi.
Prisiminimus užrašė Asta Puzarienė, Vilnius, 2015.05.24-28
